Sekite 15min Google
Interviu „Flashscore“ iš Pakruojo kilęs specialistas papasakojo apie savo neįprastą kelią į trenerio profesiją, požiūrį į futbolą ir sezoną, per kurį jo vadovaujamas „Sabah“ nutraukė ilgus metus trukusį „Qarabag“ dominavimą Azerbaidžane.
Lietuvoje ne kartą prisiminta istorija, kad vienu iš postūmių V.Dambrauskui išvykti į Angliją tapo dalyvavimas televizijos laidoje „Kas nori būti milijonieriumi?“. Pats treneris šios istorijos nesureikšmina.
„Į laidą atėjau norėdamas pasivaržyti ir gerai praleisti laiką. Kai būdamas dvylikos supratau, kad netapsiu profesionaliu futbolininku, jau žinojau, kad noriu būti futbolo treneriu“, – pasakojo lietuvis.
Galimybė persikelti į Angliją atsirado kiek vėliau. V.Dambrauskas neslepia, kad išvykdamas ieškojo ir geresnio gyvenimo, tačiau kartu jau turėjo labai konkretų profesinį tikslą.
„Negaliu pasakyti, kas būtų nutikę, jei nebūčiau dalyvavęs toje laidoje. Tačiau tikiu, kad būčiau radęs kitą kelią savo svajonei įgyvendinti“, – sakė jis.
Anglijoje viskas prasidėjo nuo pačių žemiausių laiptelių. Pirmiausia reikėjo išmokti kalbą, vėliau V.Dambrauskas baigė pirmojo ir antrojo lygio trenerių kursus, pradėjo dirbti jaunimo futbole, ieškojo galimybių profesionalių ir pusiau profesionalių klubų akademijose.
Vėliau lietuvis universitete studijavo sporto mokslą ir treniravimą, lankė trenerių konferencijas bei kursus ir pamažu dėliojo planą, kaip patekti į profesionalų futbolą.
„Žinojau, kad Anglijoje man bus labai sunku. Tačiau tikėjau, kad savo šalyje gausiu galimybę“, – prisiminė V.Dambrauskas.
Trenerio darbas – gerokai daugiau nei taktika
V.Dambrauskas priklauso tai vis dar palyginti nedidelei trenerių grupei, kurios atstovai aukščiausią lygį pasiekė neturėdami profesionalaus futbolininko patirties.
Tačiau lietuvis nemano, kad tai savaime suteikia kokį nors pranašumą. Priešingai – jo teigimu, buvę profesionalūs futbolininkai trenerio karjeros pradžioje turi nemažai privilegijų.
„Jie turi pažinčių, patirties rūbinėje ir žaidėjų pagarbą. Tačiau per daugelį metų trenerio profesija labai pasikeitė“, – aiškino jis.
V.Dambrausko teigimu, šiuolaikinio trenerio darbas jau seniai neapsiriboja taktinių schemų braižymu ar kalbomis rūbinėje.
Treneris turi išmanyti fizinį rengimą, žmogaus fiziologiją ir psichologiją, suprasti vadybą, finansinius bei administracinius procesus, gebėti organizuoti darbą, komunikuoti ir analizuoti. Kartais, V.Dambrausko žodžiais, praverčia net aktoriniai gebėjimai.
Vienu svarbiausių trenerio įrankių jis vadina emocinį intelektą.
„Manau, kad kai kurie buvę futbolininkai, kurie treneriais tampa iškart baigę karjerą, iš pradžių nesuvokia visų šių pareigų. Tie, kurie profesionaliai nežaidė, turi tai kompensuoti nuolatiniu mokymusi ir tobulėjimu. Aš vis dar kiekvieną dieną dirbu tam, kad tapčiau geresnis. Didžiausia mano baimė – nustoti mokytis ir tobulėti“, – sakė lietuvis.
Idealios rungtynės – 4:3
V.Dambrausko komandos per jo karjerą dažniausiai buvo siejamos su aktyviu, drąsiu ir atakuojančiu futbolu. Pats treneris savo filosofiją gali sutalpinti į vieną žodį.
Dominavimas.
„Man patinka mušti įvarčius. Nebijau rizikuoti“, – sakė strategas.
O idealias rungtynes jis įsivaizduoja gana konkrečiai.
„Man idealus rezultatas būtų pergalė 4:3, kai keturis įvarčius pelno keturi skirtingi žaidėjai ir keturi skirtingi žaidėjai atlieka rezultatyvius perdavimus. Ar galite įsivaizduoti rūbinę po tokių rungtynių?“ – retoriškai klausė treneris.
Per daugelį metų jo futbolo autoritetai keitėsi. Vienu metu didelį įspūdį jam darė Arsene'o Wengerio „Arsenal“, Marcelo Bielsa ir Ralfas Rangnickas.
Vis dėlto V.Dambrauskas idėjų ieško ne tik futbole.
„Daug mokausi iš kitų sporto šakų – ypač krepšinio, amerikietiško futbolo, regbio ir ledo ritulio. Kartais atrodo, kad iš kitų sporto šakų pasiimu net daugiau idėjų nei iš futbolo“, – pasakojo jis.
Anksčiau lietuviui kartais lipdyta „lietuviškojo Mourinho“ etiketė, tačiau pats V.Dambrauskas į ją žiūri gana ramiai.
„Nemanau, kad ši pravardė kada nors buvo labai paplitusi. Galbūt taip mane vadino seniau. Greičiausiai todėl, kad nei aš, nei Jose Mourinho neturėjome rimtos profesionalaus futbolininko karjeros“, – svarstė jis.
Pirmiausia – žmogus
Per savo karjerą Dambrauskui teko dirbti Lietuvoje, Latvijoje, Kroatijoje, Bulgarijoje, Kipre, Graikijoje ir kitose šalyse. Tokia patirtis, anot jo, pakeitė ne tik požiūrį į futbolą.
„Darbas skirtingose šalyse, skirtingose tradicijose ir aplinkose yra didžiausia dovana, kurią futbolas man suteikė. Tai praturtino mane ir kaip žmogų, ir kaip trenerį“, – sakė V.Dambrauskas.
Būtent todėl dabar, vadovaudamas daugiatautei „Sabah“ komandai, jis stengiasi pirmiausia suprasti žmogų.
„Neįmanoma treniruoti žaidėjo jo nesuprantant. Anksčiau treneriai stengdavosi išlaikyti tam tikrą atstumą nuo futbolininkų. Mano filosofija priešinga – būti kuo arčiau jų“, – aiškino lietuvis.
Metai, kuriuos sunku buvo įsivaizduoti
Praėjęs sezonas V.Dambrauskui ir „Sabah“ tapo istorinis.
Tik 2017 metais įkurtas klubas nutraukė „Qarabag“ dominavimą Azerbaidžano čempionate, iškovojo šalies taurę, o vėliau prasibrovė ir į Čempionų lygos pagrindinį etapą.
„Tai buvo išties neįtikėtini metai“, – pripažino treneris.
V.Dambrauskas pabrėžė, kad „Sabah“ triumfo neįmanoma atskirti nuo daugelį metų Azerbaidžano futbolo etalonu buvusio „Qarabag“.
„Per pastaruosius 13 metų jie dvylika kartų tapo šalies čempionais ir trylika sezonų iš eilės žaidė Europos turnyruose. Mes iš jų mokėmės. Jie padarė mus stipresnius“, – įsitikinęs lietuvis.
Kiekvieną susitikimą su „Qarabag“ jis apibūdino kaip aukščiausio lygio taktikos, psichologijos ir technikos egzaminą.
„Kiekvienos rungtynės su jais man buvo tarsi universitetinės studijos. Iš jų labai daug išmokau“, – teigė V.Dambrauskas.
Lietuvis įsitikinęs, kad „Sabah“ iškilimas turėtų padėti ir visam Azerbaidžano futbolui. Ambicijų netrūksta ne tik dviem stipriausiems klubams – vis rimčiau apie aukščiausias vietas kalba „Zira“, „Turan Tovuz“ ir Baku „Neftchi“.
„Manau, kad didėjanti konkurencija Azerbaidžano futbolui bus tik naudinga. Tikiu, kad čempionato ateitis yra gera“, – kalbėjo treneris.
Čempionų lygoje – galimybė pasitikrinti
Dabar „Sabah“ laukia visiškai naujas etapas.
Klubas pirmą kartą istorijoje žais pagrindiniame Čempionų lygos etape, o V.Dambrauskas tai mato ne vien kaip apdovanojimą už praėjusio sezono darbą.
„Visų pirma norime išbandyti save ir varžytis su geriausiais. Tai ne tik jaudulys, bet ir didžiulė atsakomybė bei galimybė“, – sakė lietuvis.
Pasak jo, rungtynės aukščiausiame Europos futbolo lygyje yra galimybė augti ne tik žaidėjams ar treneriams, bet ir visam dar jaunam klubui.
„Čempionų lyga labai svarbi klubo tobulėjimui. Galime augti ir individualiai, ir kaip komanda. Norime kuo geriau pasinaudoti šia galimybe“, – teigė strategas.
