Sekite 15min Google
21-erių Kotbuso „Energie“ saugas baudos aikštelėje nėrė tarp šeimininkų gynėjų, prasibrovė ten, kur laisvos vietos beveik nebuvo, ir pirmuoju savo įvarčiu vilkint Lietuvos rinktinės marškinėlius atrakino ne tik varžovų vartus.
Atrodė, kad kartu atrakino ir visą Lietuvos žaidimą.
Netrukus Artūras Dolžnikovas pridėjo antrąjį įvartį, o vakaras, ilgai grasinęs nervinga pabaiga, virto 2:0 pergale ir trimis taškais UEFA Tautų lygos D diviziono starte.
Per pertrauką Lietuvos rūbinėje dažniausiai buvo kartojamas vienas žodis – kantrybė.
„Manau, kantrybė buvo svarbiausia. Tikrai matėsi komandų lygis, matėsi, kad žaidžiame pajėgiose lygose. Bet atvažiavus čia niekas nemokamai taškų neduos, niekas nepasiduos – jie irgi nori kovoti.
Išvarginome juos, turėjome savo šansų, išnaudojome juos ir, manau, nusipelnėme pergalės“, – po rungtynių kalbėjo Lietuvos rinktinės ir Slovėnijos čempiono „Celje“ gynėjas Artemijus Tutyškinas.
Kantrybė neatsitiktinai tapo vienu svarbiausių vakaro žodžių.
Dar prieš rungtynes Edgaras Jankauskas savo futbolininkams kartojo neskubėti. Laikyti kamuolį. Judinti varžovus. Keisti atakos kryptį. Laukti, kol Lichtenšteino gynyboje pagaliau atsivers plyšys.
Šeimininkai tuo metu mėgino žaisti ir kitokį žaidimą – stabdyti ritmą, kabintis į dvikovas, provokuoti.
A.Tutyškinas pripažino, kad lietuviams svarbu buvo į šį žaidimą neįsivelti.
„Jie bandė provokuoti, bet labai svarbu buvo toms provokacijoms nepasiduoti. Žinojome ir tai, kad teisėjas jaunas, gali rodyti korteles. Mums svarbiausia buvo žiūrėti į save, laikytis savo plano“, – sakė gynėjas.
Ir Lietuva laukė.
Atrodė gal net pernelyg ilgai.
Tačiau kai pagaliau atsivėrė plyšys, pro jį nėrė žmogus, kuriam lietuviško futbolo atsargumas dar nėra tapęs instinktu.
L.Michelbrinkas Lietuvos rinktinėje – dar naujokas. Jam tai buvo tik penktosios rungtynės vilkint komandos aprangą, tačiau Vaduce jis atrodė taip, tarsi aikštės viduryje būtų gyvenęs gerokai ilgiau.
Jo įvartis buvo ne tik pirmasis vilkint Lietuvos marškinėlius. Tai buvo epizodas, kuriame tilpo beveik visas jo futbolas – drąsa, technika mažame plote ir noras ieškoti sprendimo pirmyn net tada, kai aplink kojas jau renkasi varžovai.
Po rungtynių pats įvarčio autorius pirmiausia kalbėjo ne apie save.
„Labai geras jausmas. Labai didžiuojuosi komanda. Tai buvo geros visos komandos rungtynės, visi norėjo laimėti.
Jau prieš mačą jautėsi labai geras ryšys, buvo gera atmosfera. Galėjai jausti tą energiją, kad norime laimėti, ir, manau, tai parodėme aikštėje.
Mes galime žaisti futbolą. Galime žaisti gražų futbolą, mušti gražius įvarčius“, – šypsojosi L.Michelbrinkas.
O tada pokalbis pasisuko apie jo paties įvartį. Ir čia futbolas trumpam pasitraukė į antrą planą.
„Man jis reiškia labai, labai daug. Mano šeima rungtynes žiūrėjo per televizorių ir, manau, jie visi didžiuojasi.
Aš pats labai didžiuojuosi, kad įmušiau pirmąjį savo įvartį nacionalinėje rinktinėje. Taip pat esu dėkingas komandai – jie man labai padėjo į ją įsilieti.
Tiesiog labai geras jausmas“, – kalbėjo saugas.
Jeigu įvartis buvo ryškiausias L.Michelbrinko vakaro potėpis, ne mažiau įdomus vaizdas dėliojosi aikštės centre.
Ten jis vis geriau randa bendrą kalbą su Gvidu Gineičiu.
Vienas užaugęs vokiško futbolo sistemoje, kitas jau keletą metų savo vietos ieško itališko futbolo pasaulyje.
Ir, L.Michelbrinko teigimu, aikštėje ilgų vertimų jiems nereikia.
„Mes turime labai gerą ryšį. Manau, futbolą suprantame vienodai. Su juo žaisti labai malonu. Man atrodo, kad vien per antrąjį kėlinį vienas kitam atlikome gal 50 perdavimų. Buvo tikrai smagu ir tikiuosi, kad kartu sužaisime dar daug rungtynių“, – apie duetą su G.Gineičiu pasakojo įvarčio autorius.
A.Tutyškinas naujojo komandos draugo progresą stebi iš kelių metrų toliau. Ir tai, ką mato, jam patinka.
„Dar nedaug rungtynių buvo, bet jis tikrai labai gerai sužaidė. Man labai patinka šitas žaidėjas. Antroje Bundeslygoje žaidžia, gynyboje gerai atsidirba, puolime, kaip matėme, gali pasižymėti įvarčiu. Tikrai labai geras žaidėjas“, – komandos draugą gyrė gynėjas.
„Rheinpark“ stadionas ketvirtadienį nebuvo pilnas. Tačiau tylus ir nedidelis Lichtenšteino futbolo vakaras turėjo vieną garsią lietuvių tribūną.
„Labai malonu, kad važinėja. Dar nenusibosta, dar tiki mumis, – šyptelėjo gynėjas. – Mes stengiamės aikštėje viską atiduoti. Gal tie rezultatai nėra geriausi, bet aš manau, kad šiandien bus toks atsispyrimas, kad ir rezultatai ateis. Ačiū labai visiems sirgaliams, kurie mus palaiko ir stebi.“
Lietuvai tos pergalės iš tiesų reikėjo.
Ne vien dėl pirmųjų trijų taškų turnyro lentelėje.
„Svarbu buvo laimėti, nes seniai nelaimėjome oficialių rungtynių. Svarbu buvo parodyti ne tik aikštėje, bet ir rezultatu, kad mes esame geresnė komanda. Labai reikėjo tų taškų, kad D divizioną pradėtume sėkmingai“, – pripažino A.Tutyškinas.
Dabar laukia Azerbaidžanas.
L.Michelbrinkas po pirmojo savo įvarčio rinktinėje iš Vaduco išsiveža ne tik kamuoliu neužrašomą prisiminimą, bet ir gerokai daugiau tikėjimo.
„Šiandien parodėme, kad galime žaisti gerą futbolą. Kitos rungtynės bus namuose, prie savų sirgalių. Smagu, kad sirgaliai buvo ir šiandien labai geras jausmas juos turėti čia. Manau, kad namuose galime parodyti geriausią savo versiją ir nugalėti Azerbaidžaną“, – įsitikinęs L.Michelbrinkas.
A.Tutyškinas buvo dar tiesesnis: „Su mūsų fanų palaikymu Kaune tikrai galėsime laimėti.“
