Favorito ženklelį prisisegęs Jankauskas – ir pasitikintis, ir atsargus: „Galime pradėti daužyti į sieną“

Popieriuje skirtumas tarp komandų pernelyg akivaizdus, kad jį būtų galima paslėpti po diplomatiškomis frazėmis apie pagarbą varžovui.

Vienoje pusėje – profesionaliuose Europos klubuose žaidžiantys futbolininkai, kitoje – Lichtenšteinas, kurio nacionalinės komandos gretose netrūksta žaidėjų, po treniruotės kitą rytą grįžtančių į įprastus darbus.

Teoriškai skirtumas tarp komandų didelis. Todėl ir atsakomybė – ne mažesnė.

Tokiose rungtynėse favoritas dažnai ne gauna pranašumą, o ant pečių užsideda papildomą svorį.

Roberto Riabovo / BNS nuotr./Edgaras Jankauskas

Lichtenšteinas lauks, ginsis, stabdys tempą, gaudys savo progą ir kiekvieną išgyventą minutę be praleisto įvarčio laikys maža pergale. Lietuva tokios prabangos neturės.

Jai teks kurti, laužyti, ieškoti erdvių ten, kur jų beveik nebus, ir kartu gyventi su nemalonia tiesa: viskas, išskyrus pergalę, bus vertinama kaip smūgis visam Tautų lygos ciklui.

Todėl prieš rungtynes Vaduce Edgaro Jankausko laukė kiek kitokia spaudos konferencija nei įprastai.

Su vienu žurnalistu ir klausimais ne apie tai, kaip sustabdyti stipresnį varžovą ar kaip išgyventi jo spaudimą, o priešingai – kaip pačiam prisiimti žaidimo kontrolę ir pateisinti favorito statusą.

Lichtenšteinas Lietuvos futbole jau turi pora nemalonių randų, todėl čia niekas nenori kalbėti apie lengvą vakarą.

Tačiau kartu tai rungtynės, kuriose slėptis už kuklumo ir pagarbos varžovui būtų per paprasta. Lietuvos rinktinė į Vaducą atvyko ne stebėti, ką pasiūlys šeimininkai. Ji atvyko pasiimti trijų taškų.

„Mums prisegtas favorito ženklelis. Ar jis mums kelia daugiau įtampos, ar duoda daugiau pasitikėjimo – čia turbūt parodys rungtynės.

Bet aišku, kad ta įtampa yra. Turime žaidėjų, kurie yra europinio lygio. Aš manau, kad mūsų komanda tikrai yra stipresnė daugeliu, galbūt net visais komponentais už rytdienos priešininką, bet jokiu būdu tai mums negarantuoja sėkmingo galutinio rezultato, nes norėdami jį pasiekti turėsime įveikti maksimalią priešpriešą. Esu įsitikinęs, kad mūsų oponentai labai rimtai ruošiasi. Galbūt jie mūsų nemato tokiais dideliais favoritais. Nežinau, kaip jie mus vertina, tačiau tai galbūt mums net neturėtų rūpėti.

Svarbiausia išeiti su maksimaliu atsidavimu, susikaupimu ir daryti tai, ką turime daryti. Žinome, ką turime daryti, žinome, kaip reikia pralaužti jų gynybą, kur gali būti mūsų raktai į erdvių atrakinimą, į tų erdvių, iš kurių galėtume pasiekti įvartį, susikūrimą.

Manau, kad pagrindinis mūsų uždavinys – nežiūrėti į reitingo lenteles, komandų pavadinimus ar priešininkų vardus, kurių galbūt nesame girdėję.

Turime išmokti žaisti su susikaupusia įtampa. Tai yra tarptautinės rungtynės, kuriose visi moka žaisti, o lengvų pergalių mums seniai nebuvo.

Mūsų pagrindinis uždavinys yra mūsų pačių žaidimas, jo kokybė, ramybė. Nebūtinai čia viskas turi greitai gautis. Kad tai vyktų, reikės kantrybės, greičio, ištvermės. Bus fizinių dvikovų, galbūt bus kažkokių provokacijų ir laiko deginimo.

Galima vesti paraleles su Gibraltaro rungtynėmis prieš trejus metus. Galbūt bus kažkas panašaus, nors manau, kad ši komanda yra šiek tiek techniškesnė, turi keletą žaidėjų, kurie rungtyniauja aukščiausioje Šveicarijos lygoje, o tai yra tikrai rimtas lygis.

Jokiu būdu nesitikime lengvų rungtynių ir turime būti maksimaliai susikaupę bei pasiruošę“, – rungtynių išvakarėse prieš vienintelę treniruotę „Rheinpark“ stadione kalbėjo E.Jankauskas.

– Sutiktumėte, kad favoritui tokiame mače psichologiškai netgi yra kiek sunkiau nei varžovui? – 15min paklausė rinktinės trenerio.

– Turbūt nereikėtų matuoti to spaudimo – kiek tas favorito statusas mums jo prideda ar kiek numeta.

Mūsų užduotis yra rasti teisingą rungtynių planą, kuris turi būti ir kažkiek lankstus, nes visaip gali būti.

Gali būti, kad ta komanda mus įklampins, atsitrauks, sustatys dvi gynybines linijas. Čia buvo ir tokių superkomandų – ta pati Portugalija, man teko dirbti su jų treneriu. Jie čia kankinosi.

Nes jeigu greitai nepasieki įvarčio, pradedi daužyti į sieną. Paskui, laikui bėgant, o priešininkui jį dar ir deginant, užduotis darosi vis sunkesnė.

Todėl reikia turėti lankstų planą, galbūt kažkaip išsidėlioti priešininką, kad atsivertų erdvės. Jeigu būsime tokie favoritai su kamuoliu ir juos sugrūsime, gali nieko nebūti, reikės kažkaip juos išvilioti.

Ruošiamės, turėsime savo susitarimus ir tikiuosi, kad rytoj jie funkcionuos bei padės pasiekti reikalingą rezultatą.

O tas rezultatas yra pergalė.

LFF nuotr./Gvidas Gineitis, Justas Lasickas

– Ar jums svarbu ne tik laimėti, bet ir parodyti aikštėje tą komandų pajėgumo skirtumą? Kitaip tariant, ar 1:0 visiškai tenkintų?

– Net nežinau, kaip atsakyti į tą „parodyti lygių skirtumą“, nes mums svarbiausia pasiekti pergalę.

Kad tai padarytum, tą dieną, tą valandą aikštėje turi būti geresnis. Tik taip gali parodyti, kad tavo lygis yra aukštesnis.

Ir tai tikrai nebus lengva, nes prieš save turėsime atletus, kurie galbūt nežaidžia aukščiausiuose divizionuose, bet tikrai yra fiziškai pasirengę, turi tam tikrą lygį, komandiškumą. Tai gali sukelti tikrai didelių sunkumų.

Ypač kalbant apie tą greitą įvartį, apie tos gynybos sienos pralaužimą, apie tai, kad neįklimptume į žaidimą, kuris būtų naudingesnis priešininkui.

Kaip jau minėjau, žaisti pirmu numeriu galbūt nėra mums įprastas futbolo braižas – kai uždarome priešininką prie jo baudos aikštelės ir ten ieškome plyšelių.

Negalime sakyti, kad čia esame labai geri, nes neturime daug tokios praktikos. Bet turime žaidėjų, kurie gali tai padaryti, kurie yra geri su kamuoliu. Taip pat turime žaidėjų, turinčių greičio, o tai, manau, rytoj gali būti svarbu.

Elvio Žaldario/LFF nuotr./Vaidas Magdušauskas

– Kalbant apie sudėtį, Vaidas Magdušauskas, demonstravęs puikią formą, iškrito dar prieš pat stovyklos pradžią. Ar jam patyrus traumą, nekilo minčių pakviesti Paulių Golubicką? Ar visi kiti žaidėjai sveiki?

– Labai gaila, kad iškrito Vaidas, nes jis buvo pasiekęs gerą formą. Kaip tik tai yra žaidėjas, kuris galbūt tokioms rungtynėms labai gerai tiktų, nes yra geras su kamuoliu mažuose plotuose, mato tuos plyšelius, mato tokius ne kiekvienam žaidėjui matomus perdavimus.

Tikrai labai gaila.

Dėl Pauliaus – aišku, kad norėtųsi turėti Paulių tokį, kokį esame įpratę matyti. Deja, dabar jis galbūt neišgyvena geriausio savo karjeros laikotarpio.

Likome su tais žaidėjais, kuriuos susikvietėme, ir manau, kad šis būrys yra užtektinai pajėgus šį priešininką įveikti.

– Kuo Lichtenšteino komanda yra pavojinga? Gal yra išsiskiriančių žaidėjų, kurie yra aukštesnio lygio ir kuriuos galima vadinti komandos lyderiais?

– Ši komanda gal ir neturi labai skambių vardų, bet du jų geri žaidėjai (Benjaminas Büchelis ir Nicolas Hasleris) rungtyniauja aukščiausioje Šveicarijos lygoje. Taip pat jie turi žaidėją (Marcelį Büchelį) , kuris ilgus metus žaidė Italijos „Serie B“. Dabar jam jau 35-eri ir jis laikomas veteranu.

Bet ši komanda savo trūkumus kompensuoja aistra, kovingumu, noru ir komandiškumu. Kartais tai sukelia didelių problemų gerokai garsesnėms komandoms.