Norėdamas įsitikinti ar mano konservatyvus didžiojo žaidimo supratimas yra teisingas, atsiverčiu „Britannica“ enciklopediją ir pradedu skaityti: „Futbolas – tai dviejų komandų po 11 vyrų žaidžiamas žaidimas. Naudojant įvairias kūno vietas, išskyrus rankas, stengiamasi pelnyti įvartį į priešininkų vartus. Laimi komanda, kuri pelno daugiau įvarčių“.
Kaip paprasta!
Gerai, jeigu tai yra futbolas, tai apie ką diskutuojama šimtuose puslapių, laikraščių, skirtų šiam žaidimui. Atsiverčiu bet kurį populiaresnį specializuotą tinklapį. Ką matau?
Beveik 80-90 proc. jų turinio skiriama reikalams, nesusijusiems su žaidimu ir rezultatais. Viskas apie ką rašoma, tai perėjimų iš komandos į komandą gandai, finansiniai, emociniai ir dar visokie kitokie niekalai. Kodėl taip atsitiko?
Ilgus dešimtmečius futbolas buvo visų sportas, kuriame kovojama už savo gamyklą, sluoksnį, miestą, šalį.
Gimę vienoje šeimoje, futbolas ir regbis buvo vyrų sportas po sunkaus darbo. Ilgus dešimtmečius futbolas buvo visų sportas, kuriame kovojama už savo gamyklą, sluoksnį, miestą, šalį. XIX amžiaus pabaigoje pradėjo formuotis futbolo klubai. Saviti ir konservatyvūs jų valdymo pagrindai, remiantis geografiniu ar socialiniu principu pradėjo burtis sirgaliai.
XX amžiaus pradžioje pradėjus kilti politiniams neramumams Europoje, futbolas įgavo ir politinį atspalvį. Futbolas tampa politikos įkaitu. Nacių Vokietija, Rytų blokas prieš Vakarų bloką, okupuotos šalys prieš okupantes.
Po Antrojo pasaulinio karo, vėliau Šaltojo karo bei komunistinio bloko griūties, pasaulio dėmesys nuo politikos pakrypo prie ekonomikos. Vis didesnę svarbą įgavo rinkodara, produktų pardavimų skatinimo mechanizmai. Įvairiais būdais siekta augti, didinti pardavimus – vartojimas suvešėjo.
Būdamas visuomenės dalimi, futbolas sureagavo taip pat. XX amžiaus pabaigoje televizijos suprato, jog futbolas pritraukia didžiules auditorijas ir tai būtina išnaudoti. 1992 metais susikuria Anglijos „Premier League“, pasirašoma pirmoji didelė televizijos transliacijų sutartis už 52 mln. svarų sterlingų per metus (dabar beveik 1,2 mlrd. svarų sterlingų).
Futbolas sparčiai komercializuojasi: reklamos sutartys, gerbėjų duomenų bazės, specialūs rėmėjų pasiūlymai. Komandos pamažu tampa prekėmis, nuo jų neatsilieka ir patys žaidėjai.
Ilgą laiką klubai priklausė verslo atstovams, kurie dar buvo aktyvūs savo versluose, o patys klubai buvo tik priedas. Tai jau praeitis.
Vienas garsiausių atvejų, kai savo ego ir ambicijas pasauliui nutarė pademonstruoti metalo magnatas Jackas Walkeris. Įsigijęs „Blackburn Rovers“ klubą 1991 metais, po didžiulių investicijų jis laimėjo Anglijos „Premier League“ 1995 metais.
Vis daugiau klubų keitė savininkus. Atėjusieji vis daugiau laiko galėjo skirti naujam pirkiniui, nes buvo pasitraukę iš verslo arba jau sukūrę tokias milžiniškas imperijas, kurios nebereikalavo dėmesio. Ego demonstravimo per futbolą banga pasiekė Italiją, Ispaniją ir su trenksmu grįžo į Angliją, kur J.Walkerį keitė rusai, amerikiečiai ir arabai milijardieriai.
 |
| Scanpix/AP nuotr./Romanas Abramovičius (pirmas iš dešinės) |
Dalies naujųjų akcininkų įsitikinimu futbole galima ne tik save pademonstruoti, bet ir uždirbti. Tad „ant bangos“ naujas futbolo vaidmuo – didelis verslas, nors tai ir klaidinga nuomonė, bet apie tai kitą kartą.
Komercializacija neaplenkė ir futbolininkų. Futbolas virto muilo opera. Televizijos ir interneto auditorija pradėjo plėstis neapsakomais greičiais. Varžybos pradėtos transliuoti kone į visas pasaulio šalis. Varžybas pradėjo žiūrėti ne tik vyrai, geriantys alų, bet ir moterys.
Varžybas pradėjo žiūrėti ne tik vyrai, geriantys alų, bet ir moterys.
Paklauskite savo darbe futbolu nesidominčių kolegų, kas laimėjo Ispanijos Supertaurę. Kiek bus teisingų atsakymų? Ir paklauskite, kas yra geriausias arba gražiausias pasaulio futbolininkas. Manau, 6 iš 10 atsakys, jog tai Cristiano Ronaldo, dar pora – Lionelis Messi.
Teko būti „Old Trafford“ stadione tuo metu, kai jame žaidė C.Ronaldo. Vyko spaudos konferencija. Daug protingų klausimų apie futbolą, tačiau kai tik jie baigėsi, portugalas atsidūrė paauglių merginų apsuptyje. Jų buvo daugybė. Netikiu, kad jos žiūri futbolo varžybas, jeigu jose nėra jų dievuko.
Futbolininkai pradėjo elgtis kaip televizijos, kino ar muzikos žvaigždės. Tapo svarbu nuolat būti viešumoje, nes tai užtikrina pelningas reklamos sutartis. Dalis futbolininkų jau gauna daugiau pajamų iš reklamos, nei iš futbolo. Asmeninis gyvenimas ir gandai tapo saldainiuku, kurio nori žmonės, sėdintys prie televizorių ar kompiuterių. Sunku suprasti, ko daugiau: futbolo, kaip žaidimo ar futbolo kaip muilo operos, realybės šou, gerbėjų.
Gerai tai ar blogai, vertinti nesiimu. Tik „Britannica“ enciklopedijos autoriai turėtų papildyti futbolo apibrėžimą, nes tai jau nėra tik 11 vyrų žaidimas aikštėje.
Straipsnis iš http://www.footandbrain.com/.
