Apie tai, kokias (ne)garantijas sportininkams suteikia valstybė, ką reiškia rimta trauma ir atsistatymo procesas kalbėjomės su Lietuvos futbolo mėgėjams puikiai pažįstamu futbolininku Arvydu Veikučiu.
Išsamiame interviu saugas, per savo karjerą atstovavęs „Vilniaus“, „Vilkmergės“, „Intero“, VMFD „Žalgirio“, „Kruojos“, „Šiaulių“, Baltarusijos ir Estijos ekipoms, specialiai Futbolo.TV išsakė ir savo nuomonę apie šį „General Financing A lygos“ sezoną.
- Ne paslaptis, jog dar praėjusiame sezone patyrei rimtą traumą ir Tavo karjera pakibo ant plauko. Kaip ir kur susižeidei bei kaip sekasi visas reabilitacijos procesas?
- Dalyvavau Lenkijos pirmos lygos klubo peržiūroje. Žaidžiau rungtynėse per kurias visiškai lygioje vietoje koja paslydo – nikstelėjau kelią į vidinę pusę. Deja, pasirodo to pakanka, kad nuplyštų kryžminiai kelio raiščiai. Buvo skausminga, tačiau tikrai negalvojau, kad situacija tokia rimta... Teko darytis operaciją, tada laukė sanatorija, kineziterapijos ir mokymasis iš naujo vaikščioti. Palaipsniui pradėjau bėgioti, taip dieną po dienos ir štai – jau prabėgo beveik aštuoni mėnesiai po operacijos.
- Tikriausiai su nekantrumu lauki savo sugrįžimo į aikštę?
- Visų pirma norėčiau padėkoti „Granito“ komandai ir jos treneriui N.Pupkinui, kad leido treniruotis su ekipa ir suteikė visas sąlygas atgauti sportinę formą. Treneris pats yra žaidęs futbolą ir supranta, kad sugrįžti į įprastą sportininko kelią trunka tikrai ne vieną ar dvi dienas. Taip pat jaučiuosi nepaprastai dėkingas savo šeimai, kuri visur ir visada mane palaiko, ir niekada neleidžia nuleisti rankų. Nekantrauju per silpnai pasakyta, tiesiog degte degu noru žaisti aukšto lygio futbolą. „Teorijos“ jau aštuonis mėnesius semiuosi iš visų Europos lygų. Noras grįžti į aikštę kamuoja ir dienomis, ir naktimis.
Kada pasirodysiu aikštėje? Aš joje būnu kiekvieną dieną (šypsosi). Tik gaila, jog tai – treniruotės. Manau, jau esu pasiruošęs žaisti. Tik nelabai yra už ką.. Klubai atsargiai žiūri į futbolininkus, kurie į aikštę grįžta po rimtų traumų.
- Ar tokios traumos labai stipriai išmuša iš įprasto sportininko gyvenimo? Esi apsvarstęs alternatyvas, ką darytum, jei dėl traumų anksčiau laiko tektų baigti karjerą?
- Gyvenimas iš tiesų apsiverčia tiesiog aukštyn kojomis. Sėdi namuose du – tris mėnesius ir nežinai ką ir beveikti. Namų tvarkymas tampa pramoga. Kai esi pripratęs, jog treniruojiesi kiekvieną dieną, kartais net po du kartus, kur dar visos kelionės į kitus miestus, rungtynes. Gyvenimas patyrus traumą tiesiog sustoja vietoje. Širdis nori žaisti ir to noro nenumalšinsi.
Anksčiau niekada apie tai negalvodavau (karjeros pabaigą – aut.past.), nes visą laiką turėdavau kontraktą. Jame parašyta – jei patiri traumą vis viena lieki komandoje. Deja, pasirodo, kad esant norui visus šiuos dalykus galima apeiti... Dabar jau užplūsta mintys, ką daryčiau baigęs karjerą. Vis tik veiksmų nesiemu, planuoju žaisti. Tačiau jei viskas susiklostys ne taip, kaip planuoju, galbūt teks imtis plano „B“ ir keltis uždarbiauti į užsienį. Apie tai galvoti nesinori, bet gyvenime būna visko. Tiesa, neabejoju, kad net ir tokiu atveju rasčiau kokią nors mėgėjų komandą užsienyje. Futbolo visiškai mesti negalėčiau, juk tam atidaviau beveik 20 metų. Tie, kurie profesionaliai sportuoja, turėtų suprasti. Tai tiesiog įauga į kraują.
- Kokias garantijas valstybė suteikia futbolininkams patyrusiems rimtą traumą? Baigus karjerą anksčiau laiko tektų ieškotis kito darbo?
- Garantijas? Nei futbolininkai, nei kiti sportininkai neturi jokių valstybinių garantijų. Įstojęs į darbo biržą negauni absoliučiai jokių išmokų, nes nesikaupia joks darbo stažas. Valstybė nuomonė tokia, kad mes nieko neveikiame. Valstybei sportininkai visiškai nerūpi.
Mano brolis (taip pat futbolininkas Audrius Veikutis – aut.past.) ir keli verslininkai įkūrė sportininkų profesinę sąjungą (SPS). Ši sąjunga saugo žaidėjus nuo neišmokėtų atlyginimų ir apgavysčių klube. SPS bando įkalbėti valstybę, kad sportininko profesija būtų pripažinta. Gavęs traumą ir likęs be klubo sulauktum bent minimalių išmokų, o baigęs karjerą gautum pensiją. Juk mes taip pat mokame mokesčius ir atiduodame visą savo gyvenimą. Manau, tokiu atveju tikrai padaugėtų tėvų, kurie savo atžalas atiduotų į sporto kelią. Tai leistų turėti daugiau perspektyvaus jaunimo. Tai liečia visas sporto šakas, ne tik futbolą. O dabar, baigęs karjerą, neturėdamas aukštojo išsilavinimo, labai realu, kad tapsi bedarbiu. Juk net ir su diplomu Lietuvoje bedarbių netrūksta.
- Pereikime prie kiek malonesnių temų. Pats esi žaidęs daugelyje įvairių klubų. Kur patiko labiausiai, kodėl?
- Man patiko visur, kur žaidžiau. Žinote, visur buvo ir gero, ir blogo. Labiausiai išskirčiau Baltarusijos Gardino „Neman“ klubą. Turėjome tikrai neblogas sąlygas treniruotis, labai gerą stadioną. O ir žmonių susirinkdavo – bent po tris – penkis tūkstančius. Ten pasijutau, kad esu žaidėjas. Dėl futbolininkų Gardine daroma viskas, kas tik įmanoma, kad tik laimėtum ir būtum patenkintas. Na, bet po pralaimėjimų visa atsakomybė krisdavo ant legionierių. Tačiau, manau, taip ir turi būti, o ne taip kaip Lietuvoje, kur jie ypač mylimi, kol savo ruožtu kalti tik savi, lietuviai.
- Ar pats šiuo metu seki Lietuvos futbolo aktualijas?
- Taip, be jokios abejonės. Nepraleidžiu to, kas vyksta Lietuvos futbolo padangėje. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį stebiu rungtynes per Futbolo.TV. Manau, tai labai pasiteisinęs ir perspektyvus projektas. Mačiau beveik visas A lygos transliacijas. Gaila tik, jog nėra pakartojimų. Jei jie atsirastų, būtų išvis idealu.
- Galbūt yra komandos, kurias Lietuvoje labiausiai palaikai? Jei matei didžiąją transliacijų dalį, galbūt ryžtumeisi prognozuoti, kas galėtų tapti didžiausiais sezono siurprizais?
- Nieko nepalaikau. Tiesiog noriu, kad futbolo lygis Lietuvoje būtų aukštas, o pats žaidimas – gražus akiai. Džiaugiuosi už kiekvieną gražų momentą. Taip, jaučiu sentimentus komandoms, kuriose esu žaidęs, komandoms, kuriose rungtyniauja mano draugai. Linkiu jiems sėkmės ir noriu kuo geresnio jų pasirodymo. Bet juk taip ir turi būti (šypsosi).
Nustebinti šiemet gali daug kas. Pavyzdžiui trečioji „Ekrano“ ar „Šiaulių“, ketvirtoji – „Kruojos“ vieta. Kol kas labai džiugina „Sūduvos“ žaidimas. Jei jie ir toliau atrodys taip grėsmingai, turi gerus šansus laimėti A lygą. „Žalgiriui“ ir „Ekranui“ su jais kovoti bus sunku. Čempioną gali lemti paskutiniai turai.
