Birželio viduryje šis raudonų plytų takas atrodo tylus ir kasdieniškas, nors istorijos, į kurias jis veda, prasidėjo triukšmu, baime ir maištu.
Po Boston Common parką risnoja žmonės su ausinėmis, prie Faneuil Hall turistai perka limonadą, Šiaurės kvartale kvepia kava ir česnaku, o virš miesto, kaip visada, tvyro savotiškas Naujosios Anglijos pasitikėjimas savimi – tarsi Bostonas iki šiol būtų įsitikinęs, kad pasaulio istorija prasidėjo kažkur tarp jo uosto, bažnyčių bokštų ir siaurų gatvių.
Atrodo, kad visas oras palei Čarlzo pakrantę yra prisigėręs laukimo, bet šįkart laukiama ne eilinio „Celtics“ čempioniško parado, ne „Red Sox“ dešimto triumfo Pasaulio serijoje ir ne rudens, kuris čia paprastai prasideda kartu su amerikietiškojo futbolo kvapu ir „Patriots“ ambicijomis.
Šio laukimo šaknys – ne Bostono sporto dinastijose, o gerokai toliau: Bagdade, Basroje, Mosule, Amane, Londone, Detroite, Sidnėjuje, Stokholme ir visose tose vietose, kur per keturis dešimtmečius išsibarstė Irako Irako futbolo žmonės, prisiminimai ir neišsipildę lūkesčiai.
Usood al-Rafidayn arba „Mesopotamijos liūtas“ vėl čia. Su žaliais marškinėliais, arabų kalba ir prisiminimu apie 1986-uosius, kai Irakas vienintelį kartą iki šiol dalyvavo pasaulio čempionate.
Sugrįžimas ant didžiosios pasaulio futbolo scenos vyksta Foksbore, kuris planetos pirmenybėse vadinamas tiesiog Bostono stadionu.
Irakas prieš Norvegiją.
90 minučių, kurios Irakui bus ypatingos.
Foksboras nėra Bostonas taip pat, kaip ir stadiono šviesos nėra miesto žiburiai.
Iš miesto centro reikia važiuoti į pietvakarius, pro priemiesčius, pro greitkelius, pro Naujosios Anglijos miškus ir prekybos centrus. Čia, kur paprastai karaliauja „Patriots“ ir amerikietiškojo futbolo ritualai, šiomis savaitėmis rašomos naujos istorijos.
Vienoje pusėje – Norvegija, su Erlingu Haalandu, šiaurietišku tiesmukiškumu ir naujos futbolo kartos ambicija.
Kitoje – Irakas, komanda, kuri į šį čempionatą atidardėjo ilgu dulkėtu žvyrkeliu, atsinešdama ne tik laimingą bilietą, bet ir visos tautos siekį parodyti save iš kitos pusės.
Ne per karo, diktatūros, griuvėsių ar baimės objektyvą. Per futbolą.
Bostonas yra puiki vieta tokiam sugrįžimui. Tai miestas, kuris supranta, kad tapatybę dažnai formuoja palikti tėvų namai.
Airiai, italai, žydai iš Rytų Europos, portugalai, haitiečiai, brazilai, salvadoriečiai – kiekviena banga paliko čia savo bažnyčias, kepyklas, barus, futbolo aikšteles, akcentus ir ilgesį. Šis miestas žino, kad žmonės gali atvykti su skausminga praeitimi ir vis tiek kurti naują gyvenimą. Gal todėl Irako futbolo istorija čia irgi skamba ne kaip svetimas pasakojimas, o kaip dar viena diasporos variacija.
Skirtumas tik tas, kad irakiečiai čia neieško naujo gyvenimo. Jie ieško sunkiai beatmenamo savojo balso.
To balso, kuris paskutinį kartą pasaulio čempionate skambėjo Meksikoje, kai Irako rinktinė, sužeista diktatūros ir karo, bandė žaisti futbolą prieš Paragvajų, Belgiją ir šeimininkę Meksiką. To balso, kurį keturiasdešimt metų slopino pralaimėjimai, geopolitika, netvarka ir tremtis.
Visa tai bus pakoreguota antradienį Foksbore.
