Pastarąjį kartą stipriausiais regione mūsiškiai galėjo vadintis prieš šešiolika metų, kai rinktinei vadovavo Raimondas Žutautas.
Nuo tada Lietuvos futbole pasikeitė beveik viskas, išskyrus keletą nemalonių detalių. Jei 2010-uosius Lietuva užbaigė būdama 55 FIFA reitingo pozicijoje, tai dabar murkdosi vos 148-a. Kitas nusivylimas – Baltijos taurės trofėjus daugiau taip ir negrįžo į Lietuvą.
Dariaus ir Girėno stadionas, kuriame tąkart buvo iškovotas titulas, šiandien jau turi visiškai kitą veidą. Nacionalinę rinktinę per tą laiką treniravo šeši skirtingi specialistai. Tų metų finale starto sudėtyje žaidęs Arūnas Klimavičius tapo Profesionalių futbolininkų asociacijos vadovu, Deividas Česnauskis – vienu įtakingiausių šalies agentų, Darvydas Šernas įkūrė futbolo akademiją, o Artūras Rimkevičius iškeliavo Anapilin.
Praėjo šešiolika metų. Šešiolika metų bandymų, nusivylimų, naujų pradžių, senų klaidų ir kalbų apie tikėjimą ir procesą – magišką žodį, kuris Lietuvos futbole kartais skamba kaip patogus sinonimas pralaimėjimui.
Dabar dar vienas bandymas ir Lietuvos futbolas tikisi, kad juodą atkarpą pagaliau pavyks užbaigti.
Ypatingą svorį šis turnyras turės ir vyriausiajam treneriui Edgarui Jankauskui. Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Edgaras Stankevičius strategui 2026-iesiems yra iškėlęs labai konkrečius tikslus – susigrąžinti Baltijos taurę ir laimėti UEFA Tautų lygos D divizioną.
Kitaip tariant, romantikai gali kalbėti apie progresą, idėjas ir vis gražėjančius žaidimo kontūrus. Futbolo federacijos koridoriuose tai skamba kur kas paprasčiau: laimėti arba atsisveikinti.
Jei Baltijos taurė vėl nepriklausys Lietuvai, labai tikėtina, kad rudenį rinktinė pasitiks jau su nauju trenerių štabu.
Taigi ateinanti savaitė Lietuvos futbolui – ne eilinis bandymas pasimatuoti su kaimynais, bet galimybė bent trumpam nutildyti amžinybę besitęsiantį nejaukų aidą. Ir kartu – testas treneriui, kuris labai gerai žino: Baltijos taurė šįkart gali būti ne tik trofėjus. Ji gali būti verdiktas.
„Spaudimas, be abejo, yra. Jei šešiolika metų nesugebame laimėti taurės, tai nėra atsitiktinumas. Tai yra dalykų visuma, mes atsiliekame, bet vis dar taip pat norime laimėti. Visi su tuo gyvename ir išgyvename“, – filosofiškai į laukiantį iššūkį žvelgė E.Jankauskas.
Ketvirtadienio popietę E.Jankauskas atvertė kortas ir paskelbė futbolininkus, su kuriais bandys įgyvendinti šią misiją. Kortos, reikia pripažinti, ne visai tokios, kokių buvo galima tikėtis.
Sąrašas verčia kilstelėti antakį.
Rinktinėje šį kartą nebus net šešių pastaraisiais metais svarbius vaidmenis turėjusių žaidėjų – vartininko Edvino Gertmono, Pijaus Širvio, Pauliaus Golubicko, Grato Sirgėdo, Kipro Kažukolovo ir Fiodoro Černycho.
Tai ne kosmetiniai pakeitimai. Tai ne keli brūkštelėjimai E.Jankausko bloknoto paraštėse. Tai ryškūs kirčiai sąraše, kuris atrodo taip, lyg treneris būtų nusprendęs nebe taisyti seną paveikslą, o bent jau keliose vietose jį perpiešti iš naujo.
„Istoriškai birželio langas mums būna sudėtingiausias. Čempionatai kitose šalyse baigiasi anksčiau, žaidėjų fizinės kondicijos būna skirtingos. Visada kyla daug klausimų, suki galvą, ar geriau žaisti su tais, kurie žaidžia Lietuvos čempionate ir turi ritmą, ar rinktis „užsieniečius“, kurie turėjo rungtynes prieš dvi-tris savaites, – pasakojo E.Jankauskas. – Bandėme varijuoti. Galutiniai sprendimai buvo priimti po individualių pokalbių. Turime netekčių, bet mūsų komanda formuojama pagal labai aiškų algoritmą: pirmiausia – noras atstovauti rinktinei, antra – galimybė jai padėti, trečia – loginiai paaiškinimai, kodėl vienas ar kitas žaidėjas čia turi būti.“
Bene skaudžiausia – pagrindinio vartininko Edvino Gertmono netektis. Geriausias Rumunijos čempionato vartininkas šią savaitę persikėlė į Šveicariją ir atstovaus „Servette“ klubui.
„Edvinas anksti baigė sezoną ir neturėjo kontrakto. Kiek anksčiau jis turėjo ir šiokių tokių sveikatos problemų, tad nusprendė šį langą praleisti. Žinau, kad buvo kiek problemų su nugara, tai matyt, nusprendė pailsėti ir ruoštis kitam sezonui naujame klube, bet geriau jis viską paaiškintų pats“, – komentavo E.Jankauskas.
Tvirtą nuomonę strategas turėjo ir dėl kitų savo pasirinkimų.
„Širvio situacija irgi panaši – baigėsi sezonas, baigėsi jo kontraktas su „Maribor“, kol kas dar nepasirašė naujos sutarties, prisibijo rizikuoti, tad nusprendė praleisti šį langą. Dėl Pauliaus Golubicko? Manau, kad kiti žaidėjai yra geresnės formos, labiau pasiruošę. Fiodoras yra traumuotas, Gratas taip pat buvo iškritęs iš rikiuotės, kai teko siųsti žaidėjų sąrašą. Kalbėjau su abiem. Traumos nėra labai rimtos, bet minučių aikštėje jie neturėjo, tad nusprendėme rinktis žaidėjus, kurie žaidė daugiau. Tikiu, pasirinkti žaidėjai gali duoti daugiau naudos komandai. Kipras Kažukolovas taip pat neseniai pasveiko dėl traumos, kalbėjau su juo, bet dar praėjo per mažai laiko, jis nesijaučia tvirtai“, – sprendimus aiškino rinktinės treneris.
Užtat kvietimo į rinktinę sulaukė Arvydas Novikovas.
35-erių veteranas nacionalinės komandos marškinėlių nevilkėjo nuo 2024-ųjų birželio, kai ankstesniame Baltijos taurės finale lietuviai po baudinių serijos nusileido estams.
Pastaruoju metu A.Novikovas karjerą mėgino gaivinti ant bankroto ribos balansuojančiame Vilniaus „Riterių“ klube – vietoje, kuri šiuo metu labiau primena ne trampliną į rinktinę, o reanimacijos palatą.
Tačiau A.Novikovo istorija vis dar turi traukos. Geltonus nacionalinės komandos marškinėlius vilnietis yra vilkėjęs 96 kartus ir įmušęs 12 įvarčių. Jis vis dar vejasi vieną paskutinių karjeros ribų – šimtą rungtynių Lietuvos rinktinėje.
Per visą Lietuvos futbolo istoriją tai yra padarę vos du žaidėjai – Saulius Mikoliūnas ir Fiodoras Černychas.
A.Novikovui iki šio klubo trūksta ketverių rungtynių. Ketvirtadienį paviešintas E.Jankausko sąrašas rodo, kad durys dar neužtrenktos. Klausimas tik vienas – ar tai sportinis sprendimas, ar sentimentalus bandymas pakviesti veteraną paskutiniam šokiui.
„Manau, kad jis nusipelnė tiek savo žaidimu, tiek atsidavimu. Jo patirtis pravers tiek rūbinėje, tiek aikštėje. Jo lyderystę šis skausmingas klubinis etapas patikrino ypač gerai. Žaidėjai žaidžia be atlyginimų, kartais abejoja, ar išvis verta eiti į aikštę ir treniruotis. Arvydas buvo tas, kuris šią komanda tempė, stūmė, įtikinėjo, kad reikia savo darbą atlikti sąžiningai. Tokia lyderystė mums tikrai pravers, o jo žaidybinis intelektas niekur nedingo. Jis mato sprendimus, kurių dabartiniai komandos nariai nesupranta, bet taip yra todėl, kad jie nėra panašaus lygio. Statistika Toplygoje gal ir nėra džiuginanti, bet tikiu, kad ji būtų visai kitokia, jei šalia jo būtų aukštesnio meistriškumo partneriai. Tikiu, kad rinktinėje tokius žaidėjus jis turės. Atidžiai sekiau jo žaidimą, manau, kad jis yra tokioje formoje, kokią aš atsimenu jam pastarąjį kartą būnant rinktinėje – greitas, nepriaugęs svorio, sveikas, pozityvus aikštėje. Tokios jo versijos mums reikia“, – įsitikinęs E.Jankauskas.
Be jo, į rinktinę po pertraukos sugrįžo Ignas Plūkas, Matijus Remeikis bei Vaidas Magdušauskas, o pirmųjų kvietimų sulaukė anksčiau U21 rinktinei atstovavę vartininkas Arnas Voitinovičius ir saugas Domantas Šluta, taip pat solidų sezoną žaidžiantis Ignas Venckus ir Edvinas Kloniūnas.
„Arnas, nepaisant devyniolikos metų, turi labai didelį potencialą. Iš Lisabonos „Benfica“ klubo ateina labai geri atsiliepimai, bet jau ir čia matėme jo charakterį, atsidavimą, drąsą. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, tai yra labai gera proga šį žaidėją pamatyti iš arčiau. Norime, kad jis pajaustų Lietuvos rinktinės kvapą ir pažintų aplinką. Manau, kad ateitis priklauso jauniems žaidėjams. Kuo anksčiau mes juos įsileisime, tuo bus geriau. Čia taip pat gera žinutė kitiems jauniems žaidėjams, kad, nepaisant amžiaus, tos durys yra atidarytos visiems. Svarbiausia, kad žaidėjas būtų pasiruošęs“, – pasakojo E.Jankauskas.
Nuolat Lietuvos čempionato rungtynėse besilankantis rinktinės strategas gyrė ir kitus potencialius naujokus.
„Domantas Šluta – toks žaidėjas, kurio mums reikia aikštės viduryje, ypač jei žaisime dviem saugais. Jis yra agresyvus, dengia daug ploto, nebijo fizinio kontakto, nevengia atakuoti. Manau, kad jis apdovanotas visomis šiomis savybėmis, o dar galima pridėti ir jo darbo etiką bei mentalitetą. Edvinas Kloniūnas yra labai geros formos. Jis užėmė Dominyko Barausko vietą, kuris buvo ypač geros formos, bet pastarajame mače jam plyšo raumuo. Teko keisti Edvinu Girdvainiu, bet jis taip pat traumuotas. Tada rinkomės Kloniūną, nes žaidžia solidžiai ir užtikrintai. Ignas Venckus yra daugiausiai įvarčių įmušęs Lietuvos čempionato žaidėjas. Buvo dilema – kviesti jį ar Gytį Paulauską, kuris veržiasi į komandą, buvome susitikę su juo Vilniuje ir treniravomės individualiai, bet priimant galutinį sprendimą, man atrodo, kad sąžiningiau šią vietą buvo skirti Ignui – jis žaidžia, turi įvarčio uoslę“, – savo argumentus dėliojo strategas.
E.Jankausko auklėtiniai Baltijos taurės pusfinalyje birželio 6-ąją Kaune susitiks su Latvijos futbolininkais. Kitoje poroje Taline estai žais su Farerų salų komanda.
Pusfinalių laimėtojai kovos dėl titulo, pralaimėjusios komandos varžysis mače dėl trečiosios vietos.
Jei lietuviams antrosiose rungtynėse – nepriklausomai nuo to, ar tai bus finalas, ar kova dėl trečiosios vietos – teks žaisti su Estija, šis susitikimas vyks Taline. Jei Lietuvos varžovais taps Farerų salų futbolininkai, rungtynės bus žaidžiamos Lietuvoje.
LFF už ilgai lauktą pergalę rinktinei pažadėjo 100 tūkst. eurų premiją.
Visgi nacionalinės komandos stratego nuomone, apie šią paskatą jo auklėtiniai galvoja mažiausiai.
„Esame kalbėję apie tai su prezidentu, bet iš tiesų net neatsimenu jų dydžių. Tai reiškia, kad tai šiuo metu nėra taip svarbu. Ar jos bus, ar jų nebus, tai neturės jokios įtakos žaidėjų atsidavimui ir pasiruošimui. Aišku, visada smagu, kai darbas yra atlyginamas, tačiau nė vienas žaidėjas neatvyksta užsidirbti. Niekam neįdomu, kokio dydžio premijos. Mums tai nėra papildomas stimuliatorius“, – teigė E.Jankauskas.
Daugiausiai kartų Baltijos taurę yra iškovoję latviai – 13. Lietuvos sąskaitoje – 10 titulų, Estija triumfavo penkis kartus, o vieną titulą yra laimėjusi svečių teisėmis turnyre dalyvavusi Islandija.
