– Vladislavai, ar tiesa, kad tapote „tituškių“ auka? Jums sulaužė žandikaulį?
– Tiesa. Labai sunku apie tai kalbėti.
– Kaip tai nutiko?
– Mes vakare atskridome iš Ispanijos...
– Pirmadienį?
– Taip. Tai vyko apie 22 val. vakaro. Aš važiavau namo. Išlipau iš mašinos ir staiga man trenkė.
Išlipau iš mašinos ir staiga man trenkė.
– Kuo?
– Manau, kastetu. Smūgis buvo labai stiprus. Aš netekau sąmonės. Šalia buvo draugas. Jie pamatė jį ir pabėgo. Nespėjo nieko nutverti.
– Ar daug buvo užpuolikų?
– Aš nespėjau jų suskaičiuoti. Draugas teigė, kad jie buvo dviese.
– Kokia pirma mintis šovė į galvą tik atgavus sąmonę?
– Pajutau, kad persikreipęs žandikaulis...
– Kas buvo toliau?
– Draugas padėjo nusigauti iki namų. Po to nuvežė į ligoninę. Po truputį bandau priprasti prie tokios savijautos. Valgau tik tirštą maistą, per vamzdelį.
– Kokios mintys kyla po šio įvykio?
– Na, matote, kad mūsų šalyje dedasi... Visiškas chaosas. Kiekvienam galėjo tai nutikti.
– Ar kreipėtės į policiją?
– Ne, tai tikrai neturi prasmės.
Po truputį bandau priprasti prie tokios savijautos. Valgau tik tirštą maistą, per vamzdelį.
– Kaip į tai reagavo jūsų tėvai?
– Jie, aišku, buvo šokiruoti. Na, nutiko tai, kas nutiko.
– Ar kalbėjotės su komandos draugais?
– Mačiausi su jais, buvau nuvykęs. Kai susitikome, jie visi tylėjo. Manau, jie taip pat buvo šokiruoti.
