Meinardas Mikulėnas pradėjo savo futbolo kelią Vilniaus „Žalgirio“ jaunimo akademijoje ir iki pat šių metų priklausė šiai organizacijai, nors pastaraisiais metais vilkėjo ir kitų komandų aprangą.
2023 metais puolėjas buvo paskolintas Marijampolės „Sūduvai“, kur praleido sezoną. Po metų, antrajai sezono daliai, jis buvo paskolintas Telšių „Džiugui“.
Galiausiai M.Mikulėnas persikėlė į „Riterius“, kur net neįpusėjus sezonui jau žaidžia geriausią savo karjeros atkarpą, pelnęs 5 įvarčius.
Nors sezonas „Riteriai“ prasidėjo suirusiais santykiais su galimais klubo investuotojais ir pakibusia bankroto grėsme, o dabar komanda rikiuojasi devintoje vietoje, jaunasis lietuvis pagal rezultatyvumą „TOPsport A lygos“ čempionate dalinasi 1-2 vietas su „Kauno Žalgirio“ legionieriumi iš Belgijos Amine'u Benchaibu.
Apie veržlią sezono pradžią, kelią į rezultatyviausio A lygos žaidėjo poziciją ir asmeninį tobulėjimą „Riterių“ gretose jis išsamiai pasakojo interviu 15min.
– Šiuo metu esi vienas rezultatyviausių lygos žaidėjų. Kas lėmė proveržį būtent šį sezoną?
– Manau, kad gali būti daug faktorių. Galbūt labiausiai, tai kad pakeičiau komandą ir iš karto gavau daugiau žaidybinio laiko. Tai, be abejo, buvo pakankamai svarbus aspektas. Taip pat gal tiesiog su laiku atėjusi, susikaupusi patirtis. Galiausiai, kai dedi pastangas, rodai norą, ateina rezultatas. Gal tai ir būtų pagrindinė priežastis.
– Kaip keliais žodžiais įvertintum savo dabartinę formą?
– Šiuo metu tikrai jaučiuosi gerai. Gera komanda, geros treniruotės, kompetentingas treneris, tikrai viskas kaip ir atrodo gerai.
– Ilgą laiką žaidei „Žalgiryje“, vėliau buvo nuomos laikotarpis „Sūduvoje“, „Džiuge“, dabar atstovauji „Riteriams“. Kaip šie laikotarpiai prisidėjo prie tavo tobulėjimo, o galbūt kiekvienas etapas atnešė ir pamokų?
– Taip, kiekvieną sezoną išmokau vis naujas pamokas, įgijau naujos patirties, kažkokių naujų gabumų.
„Žalgiryje“ praleidau daugiausia laiko, ten tikrai aukščiausia klasė, aukščiausio lygio klubas. Konkurencija tai ten tikrai buvo visada pati aukščiausia, kokią esu jautęs. Ten labai daug pasimokiau iš kitų žaidėjų, nes ten atvyksta pakankamai aukšto lygio žaidėjai, rungtyniavę geruose aukščiausio lygio klubuose.
Tad „Žalgiryje“, nors žaidžiau mažai, išmokau labai labai daug.
Kituose klubuose irgi buvo konkurencinga atmosfera, bet gaudavau savo šansus, savo progas. Būnant kitose komandose pajauti truputį kitokį futbolą, ten kitokie treneriai, kitokios treniruotės. Vėl nauja patirtis ir tai suteikia pasitikėjimo.
Aišku, buvo atvejų, kai nesiklostė sezonas ir komandai, ir man pačiam. Tai buvo sunkesni periodai, bet tiesiog suprantu, kad toks jau yra sportininko gyvenimas, kad turi su tuo susitaikyti, toliau dirbti ir palaukti, nes rezultatai per darbą ateis.
– Galbūt atsimeni kažkokią situaciją iš „Žalgirio“ akademijos jaunystėje, kuri paliko didžiausią įspūdį ar turėjo didelę įtaką tavo tobulėjimui?
– Iš akademijos tai galėčiau paminėt, kad pirmiausia ten mus augino ne tik kaip žaidėjus, bet ir kaip žmones. Bendravimas, pagarba, disciplina, – tai buvo visada akcentuojama. Manau, kad visos šitos pamokos būtent iš akademijos ir išliko, jas labiausiai vertinu. Tokie treneriai kaip Žydrūnas Grudzinskas, Gediminas Kontautas, Ramūnas Radavičius įskiepijo tokias vertybes.
– Tavo tėtis Gražvydas Mikulėnas buvo žinomas futbolininkas. Kaip jo karjera ir patirtis paveikė tavo pasirinkimą siekti profesionalaus futbolininko kelio?
Suprasti akimirksniu
- Gražvydas Mikulėnas iškilo Vilniaus „Žalgiryje“, su kuriuo dukart tapo Lietuvos čempionu (1991 ir 1992 metais).
- Paskui jis atstovavo Varšuvos „Polonia“, Zagrebo „Dinamo“ ir kitiems užsienio klubams Lenkijoje, Graikijoje, Latvijoje.
- Lietuvos rinktinėje G.Mikulėnas sužaidė 12 mačų, pelnė 1 įvartį.
– Tėtis, manau, kad vaidino vieną iš svarbiausių vaidmenų mano gyvenime, karjeroje. Visada. Užaugau šalia futbolo, o tada, kai pradėjau vaikščioti, kamuolys jau buvo prie manęs. Visada turiu šalia žmogų, kuris duoda gerų patarimų, palaiko.
– Ar yra spaudimas tęsti šeimos tradiciją?
– Be abejo, kažkiek įtakos turi tėčio karjera. Norisi būti geresniam už jį. Tokios papildomos ambicijos, papildomas noras.
– Būdamas 16-os metų Elitinėje jaunimo lygoje pelnei 43 įvarčius per 19 rungtynių ir pagerinai lygos rekordą. Kaip šis pasiekimas paveikė tavo pasitikėjimą ir tolimesnį požiūrį į futbolininko kelią ir karjerą?
– Akademijoje pati mūsų komanda buvo labai stipri. Buvome pakankamai vieningi. Nuo pat mažens visi kartu užaugę, gal nuo 7 metų rungtyniavome visi kartu. Tai tie įvarčiai... Aišku, didelė jų dalis buvo ir tokio komandinio darbo, kad buvome pati iš savęs labai stipri komanda. Komanda pelnydavo daug įvarčių, kiek pamenu, tą sezoną virš šimto įvarčių įmušėme.
Kalbant apie mane, kiekvienas įvartis prideda kažkiek pasitikėjimo, džiaugsmo. Pasiekimai stumia į priekį toliau tobulėti.
– 2017-tais metais turėjai galimybę išvykti į Niurnbergo akademiją Vokietijoje. Kuo įsiminė šis laikotarpis?
– Ten dalyvavau peržiūrose, pamačiau šiek tiek kitokį futbolą.
Tokia stažuotė padėjo suprasti, kad nors čia, Lietuvoje, jautiesi neblogas, užsienyje pamatai, kad dar turi labai labai daug kur tobulėti.
– 2021 m. patyrei rimtą traumą – padikaulio lūžį. Kaip šis įvykis paveikė tavo psichologinę būseną, požiūrį i traumas futbole?
– Šis įvykis, pats kaulo lūžis pakankamai stipriai paveikė mane. Pakeitė požiūrį, suvokiau, kokia trapi gali būti futbolininko karjera, kiek svarbu yra save prižiūrėti. Nes kaip bebūtų, kiekviena tokia trauma neatsiranda be priežasties. Tas laikas, kurį paskui praleidau gal pusę metų, netgi iki metų reabilitacijoje iki pilno grįžimo, tai labai stipriai parodė, kiek svarbi savęs priežiūra, saugojimas, stiprinimas. Dabar labai vertinu būtent tą tokią savo fizinio kūno priežiūrą.
– Ar yra įsimintinas įvartis ar rungtynės tavo karjeroje, kurios paliko didžiausią įspūdį? Kodėl?
– Pirmas įvartis, kuris ateina į galvą, tai, sakyčiau, kad mano pirmas A lygos įvartis. Ten, kiek pamenu, tikrai daug emocijų sukėlęs, džiaugsmo įvartis su daug palaikymo iš komandos draugų.
– Kokie tavo ilgalaikiai tikslai futbole, ką planuoji pasiekti?
– Artimiausiu metu norėčiau tapti rezultatyviausiu lygos žaidėju ir išvykti žaisti į užsienį. Į kažkokią aukštesnę lygą. Kol kas tai artimiausias tikslas. Kažkokių tolimesnių grandiozinių planų sau nekeliu, bet tiesiog norėčiau žaisti kuo geresniame klube.
– Galbūt nacionalinė vyrų rinktinė taip pat vienas iš tikslų?
– Žinoma, didžiausias noras būtų atstovauti Lietuvos rinktinei. Kiekvieno futbolininko svajonė ir tikslas visada atstovauti savo šaliai.
– O grįžtant prie užsienio klubų – gal jau turi pasiūlymų komandų, kurios domintų?
– Ne, neturiu konkrečių pasiūlymų. Kol kas pilna koncentracija yra čia – šį sezoną pasiekti kuo geresnius rezultatus su „Riteriais“.
Kol kas nieko toli neplanuoju, neužsisvajoju apie užsienį. Čia tiesiog yra tikslas, noras. Bet dabar, šiuo metu visos mintys yra čia.
– Ar jautiesi „Riterių“ komandos lyderiu, ar bent jau vienu iš jų?
– Dėl lyderystės, tai nežinau, ar galima taip vadinti. Manau, kad komandoje turime nemažai žaidėjų, kurie irgi yra stipriausi, motyvuoti. Turi aukštų tikslų, gerai žaidžia, demonstruoja gerą kokybę, daugelį įvarčių pelnome dėl komandos darbo ir noro. Tai nežinau. Tikrai negalvoju taip, kad galėčiau save laikyti lyderiu.
– Kaip apibūdintum „Riterių“ komandos atmosferą? Koks tavo vaidmuo rūbinėje? Ar esi labiau intravertas ar ekstravertas?
– Komandoje tikrai yra labai gera atmosfera, esame viena jauniausių komandų A lygoje. Tai, manau, kad tas labai jaučiasi. Visi labai vieningi. Daug bendraujame ir juokiamės. Tai visada atmosfera yra pakankamai gera, džiaugsminga. O dėl mano pozicijos rūbinėje, tai, manau, kad esu tas, kuris labiau mėgsta klausytis nei kalbėti.
– Kokie komandos draugai ar treneriai turi didžiausią įtaką tavo tobulėjimui?
– Treneriai, manau, kad turi. Svarbiausia, kad įtaka mano tobulėjimui jaučiasi visada. Tai jų paskatinimas, palaikymas. Atliekame peržiūras net per treniruotes, per varžybas visada sulaukiu dėmesio ir palaikymo.
– „Riterių“ klubas pastaruoju metu susiduria su finansiniais iššūkiais, kaip tai veikia žaidėjus, jūsų kasdienybę ir psichologinę būseną?
– Buvo momentas, kai jau tikrai labai labai stipriai visi buvom sunerimę dėl klubo likimo. Ir net jautėsi, kad žaidžiame galimai paskutiniąsias rungtynes.
Tai komandoje tikrai jautėme tokią nuotaiką, atmosferą, tuo momentu buvo labai labai keistas jausmas. Liūdna. Bet jautėsi ir maža viltis, kad yra išeitis. Ta viltis ramino. Šiuo metu, kaip ir sulaukiame palaikymo iš šalies, iš Lietuvos futbolo federacijos, tai tikrai ramina, tad kol kas jaučiamės visi gerai.
– Anksčiau esi sakęs, kad geras sezonas tau reikštų, jei komanda būtų pirmajame penketuke, o pats taptum rezultatyviausiu žaidėju. Tačiau kaip vertini komandos dabartinę poziciją lentelėje? Ar komanda turi pakankamai parako pasiekti išsvajotąjį penketuką?
– Taip. Manau, savo rezultatais, kovingumu per kiekvieną mačą parodome, kad galime būti tarp Top-5 komandų. Ir prieš stipriausias lygos komandas demonstravome neblogą žaidimą, o kartais ir rezultatus.
– Ką manai apie Lietuvos futbolo situaciją tiek akademijos lygmeniu, tiek ir profesionaliu lygmeniu? Kaip manai, kokios didžiausios problemos ir galimybės, kur galėtų patobulėti futbolo sistema Lietuvoje?
– Futbolo lygis auga, gerėja, lyginant su tuo, kai pats buvau akademijoje. Šiuo metu viskas yra žymiai konkurencingiau, yra žymiai daugiau akademijų, tai bene vienas iš svarbiausių dalykų, kuris skatina žaidėjus augti. Jeigu kalbant apie problemas, tai norėtųsi Lietuvoje matyti kuo daugiau geresnių stadionų. Netgi čia, Vilniuje, būtų gerai turėti didesnį stadioną, nes tai tikrai motyvuoja.
Nes nuvykus žaisti rungtynių su „Kauno Žalgiriu“, tikrai jautiesi žymiai didesnis žaidėjas tokiame stadione (Dariaus ir Girėno) žaisdamas.
Įsivaizduoji, kad galbūt kažkada gali žaisti dar didesniam stadione, jis būtų pilnas žiūrovų. Manau, kad kol kas stadionai yra problema, o visa kita kyla palaipsniui į priekį, viskas bus gerai.
– Kaip manai, kokie yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys jaunų žaidėjų sėkmę Lietuvoje ir kokie tavo patarimai jaunimui, siekiančiam profesionalios futbolininko karjeros?
– Sunku dalinti patarimus. Manyčiau, kad kiekvienam žmogui skirtingai yra, kaip jis yra linkęs treniruotis, kas jį motyvuoja. Bet manau, kad pagrindiniai dalykai, kurie tikrai suteiks pranašumą, naudą – tai visada 100 proc. dirbti per treniruotes ir tikėti, kad nepaisant to, kas benutiktų, ar esi geroje situacijoje, ar labai blogoje, nenuleisti galvos, toliau dirbti ir tiesiog turėti savyje vidinės stiprybės ir žinojimo, kad jeigu nuoširdžiai dirbsi, pasieksi tai, ko sieki.
