VIP tribūnoje netrūko svarbių svečių. Prieš rungtynes „Kauno Žalgirio“ prezidentas prie stadiono pasitiko šalies vadovą Gitaną Nausėdą, padovanojo jam žalią šaliką ir palydėjo į vietą, kurioje šalia apsaugos darbuotojų įsitaisė ir premjeras Mindaugas Sinkevičius.
Tačiau prasidėjus rungtynėms visas protokolas liko kažkur nuošalyje.
M.Kalnietis dvikovą stebėjo stovėdamas, neramiai mindžikuodamas ir, regis, nė akimirkai neprisileisdamas minties, kad vakaras gali baigtis taip, kaip jis ir visas klubas apie tai svajojo.
Futbole kartais sunkiausia yra ne nubėgti devyniasdešimt minučių, o išstovėti jas tribūnoje, neturint jokios galimybės nei atlikti keitimo, nei pasivyti kamuolio, nei pataisyti klaidos.
M.Kalnietis sporto aikštelėje praleido didžiąją gyvenimo dalį, tačiau Jonavoje jam teko kur kas sunkesnis profesinio darbo išbandymas – stovėti šalia ir laukti, kol kiti užbaigs darbą.
Laukimas truko iki 85-osios minutės. Tada Leonas Krekovičius smūgiu kaire koja pasiuntė kamuolį į „Klaksvik“ vartus ir kartu pralaužė užtvarą, į kurią Lietuvos klubai daužėsi daugybę vasarų.
Kai nuaidėjo finalinis slovėnų arbitro Davido Šmajco švilpukas, įtvirtinęs „Kauno Žalgirio“ pergalę 1:0 ir vietą Europos taurių pagrindiniame etape, klubo prezidentas pagaliau pajudėjo iš savo vietos.
Į apačią jis nusileido jau nusimetęs kostiumo švarką. Balti marškiniai buvo prilipę prie kūno, o visa iki tol slėpta įtampa – išrašyta veide. Ten jo laukė klubo direktorius Eimantas Pūras. Abu vyrai puolė vienas kitam į glėbį taip, kaip apsikabinama ne po eilinės pergalės, o po varginančios kelionės, kurios pabaiga ilgai atrodė nepasiekiama.
„Man tai – tik ketveri metai. Va jis tai laukė kelis dešimtmečius“, – savo bendražygiu džiaugėsi M.Kalnietis.
Šiame sakinyje tilpo daugiau nei galėjo pasakyti bet kokia klubo komunikacijos kampanija. Ilgametis Lietuvos krepšinio rinktinės įžaidėjas „Kauno Žalgirio“ prezidentu tapo prieš ketverius metus, o E.Pūras šio miesto futbolo pažadus, nusivylimus ir europines nesėkmes skaičiavo dar nuo FBK „Kauno“ laikų.
Jis matė komandas, kurios kėsinosi į didžiąją sceną, priartėdavo prie jos per kelis žingsnius ir vėl likdavo už durų. Jonavoje tos durys pagaliau atsivėrė.
Po akimirkos M.Kalnietį jau glėbyje spaudė Fiodoras Černychas – ilgametis Lietuvos rinktinės kapitonas, kuriuo klubo prezidentas patikėjo tada, kai po ilgų klajonių užsienyje šiam reikėjo vietos sugrįžti.
Dabar jų keliai susitiko didžiausią vakaro naštą palikus už nugaros: vienas rizikavo priimdamas sprendimą, kitas – mėgindamas įrodyti, kad dar gali būti reikalingas.
Tuomet M.Kalnietis dar sušoko pergalės šokį su ryškiausia komandos žvaigžde Amine'u Benchaibu ir kartu su visa komanda patraukė prie „Green White Boys“ tribūnos.
Jonavoje susirinkę sirgaliai devyniasdešimt minučių stūmė komandą pirmyn, o dabar nusprendė, kad klubo prezidento tribūnoje jiems neužtenka.
„Kalnas! Mūsų Kalnas!“ – griausmingai aidėjo iš tribūnos.
Daug metų Lietuvos trispalvę į kovą nešęs ir prie sausakimšų arenų triukšmo pratęs M.Kanietis akimirką atrodė kiek sutrikęs. Jam į rankas buvo įbruktas megafonas, o buvęs įžaidėjas, regis, pirmą kartą gyvenime nežinojo, kam jį panaudoti.
„Ką su juo daryti?“, – šyptelėjęs klausė jis.
Fanai neatlyžo ir ragino toliau. Galiausiai prezidentas pakėlė megafoną ir užtraukė:
„Žalia balta, žalia balta!“.
Tribūna atsakė taip, kad kuklaus Jonavos stadiono tribūnos akimirkai pasirodė pernelyg ankštos šiam džiaugsmui sutalpinti.
„Kauno Žalgiris“ šį slenkstį peržengė keistoje vietoje ir keistomis aplinkybėmis. Iš savo miesto išprašytas dėl Dariaus ir Girėno stadione rengiamo Pitbullio koncerto, svarbiausią klubo pergalę jis iškovojo už keliasdešimties kilometrų nuo namų.
Tačiau finalinio švilpuko akimirką Jonava jau nebeatrodė nei svetima, nei per maža. Ji tapo vieta, kurioje ši klubo versija pagaliau užbaigė tai, ko nepavyko ankstesnėms.
M.Kalnietis trečiadienio vakarą ilgai stovėjo vienas.
Pasibaigus mačui jo jau nebegalėjo palikti vieno niekas.
– Mantai, pirmiausia apie tai, kas paprastai lieka už rūbinės durų: ar istorinė pergalė buvo atšvęsta taip, kaip priklauso? O gal futbolininkai šioje srityje vis dar nusileidžia krepšininkams? – ketvirtadienio rytą 15min pradėjo pokalbį su klubo prezidentu.
– Krepšininkams tikrai nusileidžia (juokiasi). Nebuvo nieko labai įspūdingo. Žinoma, buvo smagu, visi labai džiaugėmės, tačiau sezonas dar nesibaigė, todėl viskas vyko proto ribose.
– Didžiąją karjeros dalį pats galėjote daryti įtaką rungtynėms būdamas aikštėje. Dabar visą mačą teko neramiai stovėti tribūnoje ir tik stebėti. Kas sunkiau – pačiam žaisti ar bejėgiškai laukti, kol viską nuspręs kiti?
– Vienareikšmiškai stebėti yra sunkiau. Ne vienas sportininkas yra sakęs, kad kai pats negali pakeisti rungtynių eigos ir esi tik žiūrovas, būna gerokai sudėtingiau.
– Nuo jūsų atėjimo į klubą praėjo ketveri metai. Dabar jau galima pasakyti, kad vienas didžiausių tikslų pasiektas – Europos taurių pagrindinio etapo bilietas kišenėje. Perimdamas klubo vairą tikėjotės, kad kelias užtruks tiek laiko, ar viskas tuomet atrodė paprasčiau ir arčiau?
– Neturėjome kažkokių labai konkrečių ar grandiozinių planų. Žinojome, kad turime žingsnis po žingsnio judėti šio tikslo link, tačiau nebuvome tiksliai nusibrėžę, kuriais metais privalome jį pasiekti. Buvome išsikėlę tikslą į pagrindinį etapą patekti per penkerius metus.
Vis dėlto čia labai svarbu pabrėžti, kad nėra taip, jog aš atėjau ir kažką vienas padariau. Ypač džiaugiuosi dėl Eimio – Eimanto Pūro – ir Dariaus Šinkūno. Jie šiame klube yra daugiau nei dešimt metų, praktiškai nuo pat jo įkūrimo.
Aš galbūt esu labiau žinomas veidas, todėl iš šalies kartais gali atrodyti, kad viską darau aš. Tačiau didžiąją dalį juodo darbo atlieka jie. Padeda ne tik šie žmonės, bet ir visa „Žalgirio“ krepšinio organizacija. Tai yra bendras komandinis darbas.
Aš galbūt esu labiau žinomas veidas, todėl iš šalies kartais gali atrodyti, kad viską darau aš. Tačiau didžiąją dalį juodo darbo atlieka jie.
Negaliu sakyti: atėjau aš ir mes kažką pasiekėme. Mes visi kartu augome, gerėjo sąlygos, didėjo mūsų galimybės ir galiausiai pasiekėme šį rezultatą.
– Ką ši pergalė iš tiesų keičia? Ar ji tik atneša gražią eilutę klubo istorijoje, ar jau dabar atveria galimybes sustiprinti komandą ir pakelti visą organizaciją į kitą lygį? Željko Sopičius po rungtynių apie naujus žaidėjus kalbėjo gana garsiai...
– Galbūt nuskambėsiu skambiai, bet man atrodo, kad dabar yra labai geras momentas apskritai pakeisti požiūrį į futbolą Kaune.