L grupė: dar vienas anglų bandymas sutrypti kroatų ego ir „mirtininkų“ imitacija

Anglija, Kroatija, Gana ir Panama. Viena rinktinė, kuri 60 metų bando grąžinti futbolą „namo“. Kita — maža Balkanų šalis, kuri pastarąjį dešimtmetį futbolo aikštėse nuolat paneigia demografinius dėsnius. Trečia – Gana, su savo greičiu, talentu ir neužgyjančia 2010-ųjų žaizda. Ketvirta — Panama, kuri gal ir neturi ryškių žvaigždžių, bet pastaraisiais metais CONCACAF regione tapo pernelyg rimta ekipa, kad ją būtų galima iš anksto nurašyti.

Anglija: futbolo namai vis tolsta...

Anglija į pasaulio čempionatą atvyksta su jai įprastu bagažu: talentu, pinigais, lūkesčiais ir istoriniu gebėjimu paversti kiekvieną didįjį turnyrą nacionaline terapijos sesija.

1966-ieji tebėra paskutinis ir vienintelis „Trijų liūtų“ laimėtas trofėjus. Nuo tada anglų futbolas užaugino ištisas kartas, milijardines lygas, pasaulines žvaigždes ir begalę pažadų, bet taurė taip ir liko praeities nuotraukose.

Tiesa, pastaraisiais metais Anglija nebuvo tik garsiai iš nusivylimo alsuojanti rinktinė. Garetho Southgate’o laikotarpiu ji pasiekė 2018 m. pasaulio čempionato pusfinalį, 2021 ir 2024 m. Europos čempionatų finalus.

Tai vienareikšmiškai yra sėkmingiausias anglų rinktinės laikotarpis nuo 1966-ųjų, net jei pabaigos vis tiek būdavo parašytos pažįstamu tonu.

Po pralaimėjimo Ispanijai 2024 m. Europos čempionato finale G.Southgate’as pasitraukė, o Anglijos vairą perėmė Thomasas Tuchelis. Vokietis į pasaulio čempionatą nuvedė komandą beveik steriliai: aštuonios pergalės iš aštuonių, nė vieno praleisto įvarčio. Skamba įspūdingai, bet Anglijoje net nepriekaištinga atranka retai kada reiškia ramybę.

Čia visada atsiras klausimas, ar pergalės buvo pakankamai gražios, ar vidurio linija pakankamai subalansuota, ar Jude’as Bellinghamas žaidžia ten, kur reikia, ir ar Harry Kane’as šįkart atvyks į turnyrą be jokio priešistorinio skausmo kulkšnyje.

„Scanpix“ nuotr./Thomas Tuchelis

T.Tuchelis nori, kad Anglija žaistų dinamiškai, fiziškai, „Premier“ lygos ritmu — greitai atimtų kamuolį, greitai pereitų į priekį ir nesėdėtų sterilioje kontrolėje vien dėl estetinio pasitenkinimo.

Tai gera idėja, bet Šiaurės Amerikos vasara gali greitai priminti, kad intensyvumas birželį Dalase nėra tas pats, kas intensyvumas lapkritį Mančesteryje.

Pagrindinis žaidėjas vis dar yra Harry Kane’as. Anglijos rinktinės rekordininkas, vienas geriausių puolėjų šalies istorijoje ir žmogus, kurio karjera nuolat atrodo per didelė, kad joje nebūtų didelio tarptautinio trofėjaus.

Tiek Miuncheno „Bayern“, tiek šioje komandoje H.Kane’as nėra tik įvarčių mušėjas. Jis leidžiasi giliau, kuria, jungia žaidimą, kartais atrodo kaip puolėjas, kartais kaip dešimtas numeris, o kartais ir kaip psichologinis draudimo polisas.

Patricija Adamovič / BNS nuotr./Harry Kane'as ir Jude'as Bellinghamas

Tačiau aplink jį — sudėtingas prabangos galvosūkis ir skelbdamas galutinį žaidėjų sąrašą T.Tuchelis sukėlė didelę emocijų audrą.

J.Bellinghamas, Bukayo Saka, Declanas Rice’as, Morganas Rogersas — Anglija turi tiek daug talento, kad tai tampa ne privalumu, o problema.

T.Tuchelio užduotis nėra surasti gerus žaidėjus. Jo užduotis — neleisti geriems žaidėjams vieniems kitus uždusinti.

Anglija šioje grupėje bus favoritė, bet favoritės statusas „Trims liūtams“ retai garantuoja ramybę. Jis labiau primena sunkų paltą, kurį komanda apsivelka kiekvieną vasarą ir tada stebisi, kodėl taip karšta.

Kroatija: maža šalis, didelis ego

Kroatija pasaulio čempionatuose jau seniai nebeatrodo kaip graži istorija apie mažą valstybę, pranokstančią lūkesčius.

Po 1998 m. bronzos, 2018 m. finalo ir 2022 m. pusfinalio „šachmatinius“ galima drąsiai vadinti ne išimtimi, o reiškiniu.

Šalis, kurioje gyvena mažiau nei keturi milijonai žmonių, tarptautiniame futbole elgiasi taip, lyg būtų radusi slaptą įėjimą į galingųjų kambarį ir nusprendusi jame pasilikti.

Kroatija į 2026 m. čempionatą pateko užtikrintai — laimėjo savo atrankos grupę, nepralaimėjo, mušė daug, praleido mažai. Jai neteko brautis per skambių varžovų pavadinimus, tačiau Kroatija jau seniai įrodė, kad jos jėga atsiskleidžia ne atrankos lentelėje, o tada, kai finaliniuose turnyruose reikia rodyti šaltus nervus, žaidžiami pratęsimai ir mušamos baudinių serijos.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Zlatko Daličius

Prie komandos vairo tebestovi Zlatko Daličius. Jo sėkmė Kroatijoje seniai pranoko tai, ką būtų prognozavęs bet kuris atsargus ekspertas. Du pasaulio čempionato pusfinaliai iš eilės – tokį stabilumą pastaruoju metu sugebėjo demonstruoti vienintelė Prancūzija.

Ir šį komanda vėl atsiveža savo talismaną Luka Modričių. Jam 40 metų. Tai turėtų būti sakiniai apie sentimentalumą ir praeitį, bet Kroatijoje jis vis dar yra dabarties centras. Buvęs Madrido „Real“ saugas, „Ballon d’Or“ laimėtojas, šešių Čempionų lygos titulų žmogus ir Kroatijos futbolo simbolis ir toliau išlieka rinktinės ritmu, tonu ir nervų sistema.

Kroatijos sudėtis sensta, ir niekas to neslepia. Ivanas Perišičius, Andrejas Kramaričius, Ante Budimiras, Mateo Kovačičius – tai komanda, kurioje patirties daugiau nei noro veltis į nereikalingus bėgimo konkursus.

Z.Daličiaus futbolas remiasi kontrole, kamuolio ritinėjimu vienas kitam, išmintimi ir viltimi, kad varžovai pavargs nuo to, jog kroatai niekada nepanikuoja.

„Scanpix“ nuotr./Luka Modričius

Tačiau Kroatija turi ir jaunų veidų. Petaras Sučičius, Martinas Baturina ir kiti turėtų pamažu perimti estafetę iš senosios kartos. Klausimas tik, ar šis pasaulio čempionatas bus naujo ciklo pradžia, ar paskutinis ilgas L.Modričiaus ir jo bendražygių pasivaikščiojimas didžiojoje scenoje.

Anglijai pirmos rungtynės su Kroatija bus ne tik futbolo testas. Tai bus susitikimas su komanda, kuri prieš aštuonerius metus išjungė jų svajonę pusfinalyje. O Kroatijai tokie psichologiniai šešėliai labai patinka...

Gana: bandymas grįžti į šviesą

Ganos vardas pasaulio čempionatuose vis dar neišvengiamai veda į 2010 m. Johanesburgą. Ketvirtfinalis su Urugvajumi. Luiso Suarezo ranka ant vartų linijos. Asamoah Gyano baudinys į skersinį. Baudinių serija. Afrika, kuri buvo per vieną smūgį nuo pirmojo savo pusfinalio, bet liko su viena skaudžiausių turnyro istorijų.

Nuo tada Gana niekada iki galo neišsilaisvino iš tos akimirkos šešėlio.

2014 ir 2022 m. ji iškrito grupėje.

„Juodosios žvaigždės“ vėl čia — penktą kartą pasaulio čempionate ir penktą kartą per pastaruosius šešis turnyrus.

Atrankoje jos kampanija buvo stipri: pirmoji vieta I grupėje, aštuonios pergalės, vienos lygiosios ir vienas pralaimėjimas.

„Scanpix“ nuotr./Carlosas Queirozas

Bet pasirengimas turnyrui ramus. Gana nepateko į pastarąjį Afrikos tautų taurės turnyrą, vėliau išgyveno prastą draugiškų rungtynių seriją, o likus mažiau nei trims mėnesiams iki pasaulio čempionato buvo pakeistas treneris. Otto Addo buvo atleistas, o komandą perėmė Carlosas Queirozas — treneris, kurio karjera primena futbolo atlasą: Portugalija, Iranas, Egiptas, Kataras, Omanas, dabar Gana.

C.Queirozas nėra treneris, kurį samdai norėdamas festivalio. Jį samdai, kai reikia struktūros, gynybos ir šiek tiek suaugusiojo balso persirengimo kambaryje.

Jo komandos dažnai nėra pačios gražiausios, bet jos moka minimizuoti chaosą. Gana būtent to ir ieško: tvarkos, kuri leistų talentui nedegti vien atsitiktiniais blyksniais.

Talento šiai komandai netrūksta. Antoine’as Semenyo po puikaus sezono Anglijoje tapo viena ryškiausių Ganos figūrų. Inaki Williamsas suteikia greičio bei patirties, Thomas Partey — jėgos ir kontrolės viduryje, nors kartu su savimi visada nešiojasi išžaginimo istorijos šešėlį. Jordanas Ayew atrankoje buvo itin produktyvus, įrodydamas, kad jo tarptautinė karjera nėra vien garsios pavardės tęsinys.

„Scanpix“ nuotr./Antoine’as Semenyo

Visgi komandai labai trūks Mohammedo Kuduso. Žmogus, kuris gali žaisti krašte arba tarp linijų ir iš nieko sukurti pavojų, praleis turnyrą dėl traumos.

Gana tradiciškai pavojinga perėjimuose. Ji turi fiziškų saugų, greitų kraštų ir žaidėjų, kurie gali išspręsti epizodą vienu spurtu. Tačiau problema visada buvo kita: kaip įmušti tada, kai varžovas nepalieka erdvių? Kaip valdyti rungtynes, o ne tik reaguoti į chaosą? C.Queirozas, tikėtina, mėgins komandą padaryti atsargesnę, labiau struktūruotą ir pavojingesnę per standartines situacijas.

L grupėje Gana gali būti labai nemaloni priešininkė. Ji turi pakankamai kokybės, kad nubaustų Panamą, pakankamai greičio, kad sukeltų problemų Kroatijai, ir pakankamai fizinės galios, kad Anglijai primintų, jog turnyrai nelaimimi vien reitingais.

Bet ji taip pat turėjo mažai laiko su nauju treneriu, daug neišspręstų klausimų ir seną įprotį svyruoti tarp įkvėpimo ir savęs sabotavimo.

Gana vis dar ieško kelio atgal į 2010-uosius, kai tapo viena pagrindinių turnyro istorijų. Tik šįkart jai reikės ne vien emocijos. Reikės brandos.

Panama: mažoji pretendentė

Panama pasaulio čempionate žais antrą kartą. Pirmasis kartas, 2018 m. Rusijoje, buvo ir šventė, ir pamoka. Grupėje su Belgija, Anglija ir Tunisu ji pralaimėjo visas rungtynes, o pralaimėjimas Anglijai 1:6 buvo žiaurus priminimas, kad debiuto romantika dažnai baigiasi tada, kai Harry Kane’as gauna per daug progų smūgiuoti nuo 11 metrų žymos.

Vis dėlto tą dieną Felipe Baloy įmušė pirmą Panamos įvartį pasaulio čempionate, ir tokios akimirkos mažoms futbolo šalims reiškia daugiau nei pagrindinė statistikos eilutė.

Šįkart Panama atvyksta kitokia. Ji laimėjo savo atrankos grupę, o pastaraisiais metais pasiekė „Gold Cup“ ir CONCACAF Tautų lygos finalus.

Tai jau nebėra komanda, kuri išnaudojo palankią dieną. Tai rinktinė, kuri savo regione nuosekliai augo ir išmoko laimėti rungtynes.

„Scanpix“ nuotr./Thomasas Christiansenas

Didžiausias šio kilimo architektas — Thomasas Christiansenas. Danijoje gimęs buvęs Ispanijos rinktinės puolėjas, žaidęs „Barcelona“, „Villarreal“ ir kitur, o vėliau trumpai treniravęs „Leeds United“, Panamoje rado darbą, kuris jo karjerai suteikė naują svorį. Nuo 2020 m. jis iš komandos padarė organizuotą, kietą ir vis labiau savimi pasitikinčią rinktinę.

Panama pasaulio čempionate greičiausiai nebandys apsimesti tuo, kuo nėra. Ji remsis disciplina, bėgimu, kompaktiškumu ir kraštais.

Per 2024 m. „Copa America“ turnyrą ji žaidė 5-4-1 taktine schema, žemu gynybiniu bloku ir stengėsi išnaudoti Adalberto Carrasquillos kūrybą. Tai davė rezultatų: Panama įveikė JAV ir Boliviją, išėjo iš grupės ir tik ketvirtfinalyje 0:5 kapituliavo prieš Kolumbiją.

„Scanpix“ nuotr./ Adalberto Carrasquilla

A.Carrasquilla yra pagrindinis kūrybos šaltinis. Kapitonas Anibalis Godoy — komandos širdis. Aplink juos — žaidėjai, kurie galbūt neturi garsiausių biografijų, bet puikiai supranta savo vaidmenis.

Panama nėra komanda, kuri nori priversti varžovą aikčioti iš grožio. Ji nori, kad varžovas pradėtų nervintis, nes laikas tiksi, įvarčio nėra, o rungtynės vis labiau primena kovą, kuriai favoritai nebuvo emociškai pasiruošę.

L grupėje Panama „ant popieriaus“ yra silpniausia komanda, bet išplėstame turnyre trečia vieta irgi gali būti kelias į atkrintamąsias. Ir būtent čia atsiranda jos tikroji intriga.

Pirmosios rungtynės su Gana Toronte gali būti lemiamos. Panama nevažiuoja į šį turnyrą vien nusifotografuoti prie pasaulio taurės logotipo. Ji jau pakankamai kartų įrodė, kad moka erzinti stipresnius. O pasaulio čempionate kartais užtenka būti ne geriausiu, o labiausiai nepageidaujamu varžovu tinkamu metu.