Taip pat turime pasiruošti erai po Roberto Lewandowskio. Jo karjeros pabaiga jau ne už kalnų, tai geriausias mūsų futbolininkas istorijoje, bet mes neįsivaizduojame, kas bus po jo. Visi pripažįsta, kad neturime tinkamo įpėdinio, o tai reiškia, kad daugiau žaidėjų teks prisiimti atsakomybę už mūsų žaidimą ir rezultatus.
– Ar šiuo metu rinktinei vadovaujantį Michałą Probierzą laikytumėte geriausiu Lenkijos treneriu?
– Ne. Mano nuomone, šiuo metu geriausi Lenkijos treneriai yra Marekas Papszunas ir Maciejus Skorża.
M.Papszunas su Čenstakavos „Raków“ iš antros lygos pakilo į „Ekstraklasą“, o tada tapo Lenkijos čempionu ir du kartus iškovojo šalies taurę. 2023 metais, laimėjęs Lenkijos lygą, jis išvyko, nes norėjo išbandyti save užsienyje, tačiau darbo taip ir nerado.
Tų pačių metų rugsėjį jis kalbėjosi su Lenkijos futbolo federacija dėl darbo rinktinėje, bet federacija pasirinko Michałą Probierzą. Kalbėta, kad su M.Papszunu buvo sunku susitarti, nes treneris turėjo pernelyg tvirtą stuburą ir norėjo pernelyg daug laisvės.
M.Skorża tais pačiais metais su Japonijos klubu Uravos „Red Diamonds“ laimėjo Azijos Čempionų lygą ir turi daug darbo užsienyje patirties, tačiau sugrįžti į tėvynę nerodo intencijų.
Žinoma, nereikia varyti dievo į medį – Michalas Probierzas taip pat yra geras treneris. Jis yra labai patyręs, dirbo dešimtyje Lenkijos klubų, tačiau taip pat yra gana glaudžiai susijęs su Lenkijos futbolo federacija, nes anksčiau treniravo šalies jaunimo U-21 rinktinę, o taip pat Balstogės „Jagiellonia“ klube dirbo su dabartiniu federacijos prezidentu Cezary Kulesza.
– Anksčiau Lenkijos rinktinei yra vadovavę tokie užsienio treneriai kaip olandas Leo Beenhakkeris, portugalas Paulo Sousa, o dar visai neseniai prie komandos vairo stovėjo ir jo tautietis bei Europos čempionas Fernando Santosas. Kokia nuomonė likusi apie šiuos specialistus ir kaip bendrai gana konservatyvi Lenkijos futbolo bendruomenė žiūri į užsienio trenerį prie rinktinės vairo?
– Oi ne (šypsosi). Po Fernando Santoso etapo jokių šansų, kad rinktumėmės trenerį užsienietį. Mums liko didžiulė trauma. Iki jo atvykimo mūsų patirtis su kitų šalių treneriais buvo teigiama ir mes turėjome tikrai smagių akimirkų. Leo Beenhakkeris su Lenkijos rinktine pirmą kartą pateko į Europos čempionatą. Šis olandas pakeitė mūsų požiūrį į futbolą ir leido patikėti savo jėgomis. Jis atrado daug gerų žaidėjų, bet vėliau turėjo problemų su naujuoju Lenkijos futbolo federacijos prezidentu Grzegorzu Lato.
Paulo Sousa taip pat yra geras treneris. Tiesa, su juo Lenkija nepateko į „Euro 2020“, bet įskiepijo atakuojantį žaidimo stilių ir rinktinės žaidėjams jis labai patiko. Visgi Lenkijoje apie šį portugalą liko labai kartūs prisiminimai, mat jis pabėgo kertinę akimirką prieš pasaulio čempionato atkrintamąsias rungtynes su Rusija. Todėl Lenkijos futbolo sirgaliai jo iki šiol nekenčia.
Fernando Santosas išvis buvo nesusipratimas. Jis tingėjo ir čia norėjo tiesiog uždirbti pinigų, o rinktinės žaidimas jo visai nedomino.
Bendrai matau dvi pagrindines problemas su užsienio treneriais. Pirma, mes norime, kad užsienio treneris būtų ne tik treneris, bet ir iš esmės perkurtų mūsų šalies futbolo jaunimo ir treniravimo strategiją. Antra, rinktis užsienietį yra labai pavojinga, nes dažnam žinomam specialistui darbas su Lenkijos rinktine nėra didelis iššūkis. Visada yra grėsmė, kad gavęs geresnį pasiūlymą, jis susikraus lagaminus ir išvyks. Taip nutiko ir su Paulo Sousa.
Šiuo metu mes nenorime kliautis treneriais iš užsienio. Visgi esu tikras, kad jei kelis kartus iš eilės nepatektume į didelį turnyrą, ši nuomonė kaipmat pasikeistų ir mes vėl žvalgytumėmės į kitų šalių rinkas.
– Kokiais lūkesčiais Lenkija pasitinka šią pasaulio čempionato atranką? Žinant, jog į mūsų grupę pateks Nyderlandai arba Ispanija, ar antroji vieta lenkams būtų nusivylimas?
– Ne, nes puikiai suprantame, kad tiek vieni, tiek kiti yra neabejotinai geresni už mus. Lenkijoje visi supranta, kad bet kurioje pasaulio ar Europos atrankoje užimti pirmą vietą grupėje yra didžiulis iššūkis. Todėl dažniausiai esame nusitaikę į antrąją poziciją, taip bus ir dabar. Esame visiškai pajėgūs užimti antrąją vietą ir norint tai padaryti, svarbiausia neprarasti taškų žaidžiant su sąlyginai silpnesniais priešininkais. Pastarojoje „Euro 2024“ atrankoje to nepavyko padaryti – pralaimėjome Albanijai ir Moldovai, tada su Moldova dar sužaidėme ir lygiosiomis. Nuo 2016-ųjų Senojo žemyno pirmenybių žaidėme visuose didžiuosiuose turnyruose ir norėtume šią tradiciją pratęsti.
– Ar reikia suprasti, kad net ir lygiosios bent viename mače su Lietuva būtų suvoktos kaip didžiulis nusivylimas?
– Su visa pagarba, bet taip (šypsosi). Mūsų tikslas rungtynėse su Lietuva, Malta ir Suomija yra tik surinkti visus taškus, o prieš Ispaniją ar Nyderlandus galbūt galime pakovoti ir dėl lygiųjų. Visgi kitus grupės varžovus turime įveikti.
– Likus kelioms savaitėms iki atrankos pradžios buvo pasirodę pranešimų, kad rinktinė gali persikelti iš Varšuvos į Chožuvą. Kiek realios buvo šios spekuliacijos?
– Situacija gana sudėtinga, bet kovo mėnesį žaisime Varšuvoje. Apskritai „Narodowy“ yra vienas gražiausių Europoje, tačiau nemažai sirgalių skundžiasi, kad stadione nėra tinkamos futbolo atmosferos, komandą palaikyti yra sunku. Atmosfera per futbolo mačus labiau primena teatrą. Be to, nuomos kaina yra labai brangi, o stadiono operatorius nuolat aršiai ginčijasi dėl to su Lenkijos federacija.
Dar viena problema yra ta, kad Lenkijos rinktinė pastaraisiais metais žaidė tik Varšuvoje, todėl daug sirgalių iš kitų Lenkijos dalių buvo nusivylę ir labai nepatenkinti. Kadaise žaisti visas rungtynes sostinėje atrodė logiška, tačiau po „Euro 2012“ turime labai gerus stadionus ir Gdanske, Poznanėje, Vroclave, taip pat Chožuve, kur yra iš pagrindų atnaujintas „Śląski“ stadionas. Po paskutinių derybų tapo aišku, kad šią atranką dar pradėsime Varšuvoje, tačiau tikrai nenustebčiau, jei po kurio laiko rinktinė žaisti atkeliautų į kitus miestus.
