Keturi komandos nariai – knygyno vadovas Deimantas Vainilka, kreditų rizikos ekspertas Nerijus Vasiliauskas, nekilnojamojo turto skyriaus vadovas Marius Vaidotas ir inžinierius Žygimantas Mockus sutiko šnektelti ne tik apie klubo įkūrimą bei veiklą, bet ir šiandieninį Lietuvos futbolo lygį.
– Šiemet futbolo klubui „Barbakanas“ sukanka treji metai. Visą šį laiką ne tik stebite, bet ir aktyviai dalyvaujate Lietuvos futbolo gyvenime, taigi kyla klausimas – kaip galėtumėte apibūdinti mūsų šalies futbolą? Kokius laikus jis išgyvena?
Vienas didžiausių trūkumų – stadionai pradėti dengti plastikine danga vietoj anksčiau buvusios natūralios žolės.
Nerijus: Kalbėdamas apie profesionalų Lietuvos futbolą, netrykštu pozityvumu. Iš esmės ši sporto šaka šiek tiek merdi. Vienas didžiausių trūkumų – stadionai pradėti dengti plastikine danga vietoj anksčiau buvusios natūralios žolės. Finansiškai tai gal ir teigiamas sprendimas, bet bijau, kad jis laikinas, nes neatsižvelgiama į ilgalaikę perspektyvą – ypač kalbant apie patogumą ir fizinį pasirengimą.
Deimantas: Manau, problema yra infrastruktūros trūkumas. Po Nepriklausomybės futbolo lygis smuko žemyn, mokyklos buvo sugriautos, inventorius gedo. Tuo tarpu futbolo mėgėjų aktyvumo kreivė – atvirkščiai – kilo į viršų. Pavyzdžiui, itin didelį nuopelną galime priskirti Sekmadienio futbolo lygos gimimui.
Nerijus: Taip, Lietuvoje žmonių, mylinčių futbolą, yra labai daug. Galiu užtikrintai pasakyti, kad krepšinis pas mus tikrai nėra ir niekada nebuvo populiariausia sporto šaka. Jei suskaičiuotume besidominčius futbolu ir norinčius jį žaisti žmones, rezultatai būtų daug įspūdingesni nei krepšinio sirgalių. Futbolas yra intelektualus komandinis sportas ir išmokti jį žaisti nėra taip jau sunku.
– Džiugu girdėti, kad susidomėjimas šia sporto šaka toks didelis. Deimantas užsiminė, kad futbolo mėgėjų aktyvumo kreivė šauna į viršų, taigi kaip manote, kuo pats „Barbakanas“ prisideda prie šalies futbolo lygio kėlimo?
Nerijus: Žinai, kartą treneris Aurelijus Skarbalius pasakė labai protingus žodžius: „Nors po kruopelytę atneškime į futbolą, ir taip surinksime visą kalną.“ Manau, „Barbakanas“ – viena tų kruopelyčių.
Deimantas: Prisidedame žinių apie futbolą sklaidą, šios sporto šakos mylėtojų vienijimo. „Barbakano“ struktūra yra kaip visiškai profesionalaus klubo (išskyrus finansinę pusę). Noriu pabrėžti, kad klubas gyvena vien iš savo lėšų ir neturi jokių papildomų finansinių injekcijų: išlaikome gana brangią aikštę, inventorių, trenerį ir 22 žaidėjus, buhalteriją, direkciją, sąžiningai mokame mokesčius. Turime valdybą. Štai jau antrus metus bendradarbiaujame su „Vilniaus alumi“, aprūpinančiu mūsų komandą vaisvandeniais.
Be to, pusė mūsų komandos – žmonės, tiesiog pakelti nuo sofos ir niekad anksčiau nežiūrėję ar juolab nežaidę futbolo. Narystė „Barbakano“ klube yra ne tik fizinis, bet ir intelektualinis tobulėjimas: kartu minime šventes, rengiame protmūšius, stebime ir analizuojame varžybas.
Nerijus: Dar pridurčiau, kad klubo nariai ne tik vaikšto į treniruotes, bet ir žiūri futbolą – ne tik per televiziją, bet ateina ir į gyvas rungtynes. Mes galime įkvėpti žmones – nors pats „Barbakano“ tėvelis ir nebetaps profesionaliu futbolininku, galbūt jis savo vaiką pakreips teisingu keliu ir jis vieną dieną bus futbolo žvaigždė!
Žygimantas: Sutinku su Deimantu ir Nerijumi. Pagalvojus, juk viskas prasideda nuo šaknų, nuo apačios – būdami neprofesionalus futbolo klubas, vis prijungiame skirtingus žmones su skirtingais interesais ir vėliau juos vienija meilė žaidimui. Taigi per komunikaciją ir informacijos sklaidą žmonės sužino apie futbolą ir patys įsikvepia jį žaisti.
– Manau, viena iš pagrindinių „Barbakano“ vykdomų veiklų yra būtent edukacija: žmonės lavinasi ir sofą bei televizorių iškeičia į kamuolį bei aikštę.
Aurelijus Skarbalius pasakė labai protingus žodžius: „Nors po kruopelytę atneškime į futbolą, ir taip surinksime visą kalną.“ Manau, „Barbakanas“ – viena tų kruopelyčių.
Nerijus: Taip, ir iš komandos narių reikalauju daug. Nepaisant to, kad daugelis jų anksčiau nebuvo susidūrę su futbolu, žaidėjai turi stengtis išlaikyti gerą fizinę formą. Ir, žinoma, jeigu komanda jau sugalvojo turėti trenerį, vadinasi, reikia ne juokauti, o žaisti ir siekti tik gerėjančių rezultatų.
Marius: Į aikštelę vykstame dukart per savaitę bemaž bet kokiu oru – ar lyja, ar sninga, ar saulė šviečia. Vieną dieną treniruojamės, vieną dalyvaujame varžybose su kitais futbolo klubais.
– „Barbakanas“ turi net savo specialią aprangą. Tačiau kyla klausimas – jeigu futbolas jums – tik laiko praleidimas, kodėl reikia uniformų, specialaus inventoriaus? Ką jums tai duoda?
Deimantas: Pirmiausia, mes nesame kiemo komanda. Tai – savotiškas mūsų grupės veidrodis, taip mes parodome požiūrį į tai, ką darome. Tai motyvuoja, padeda jaustis žaidimo dalimi.
Žygimantas: Žaisti su uniforma – malonu. Tai didina motyvaciją. Kiti pažįstami futbolininkai man baltai pavydi dėl trenerio, kolektyvo, šaunios organizacijos. O juk iš smulkmenų viskas susideda: pradedant įdomiomis treniruotėmis ir baigiant disciplina.
Nerijus: Žmogus, mokydamasis žaidimo „Barbakane“, jau ima kitaip suprasti futbolą, net kitaip jį žiūri per televiziją: suvokia žaidimą iš vidaus, mato jo „griaučius“.
– O kokie apskritai buvo jūsų motyvai pradėti žaisti futbolą, vienytis į organizaciją?
Marius: Sportavau jau seniau, nuo vaikystės vaikščiojau į futbolo mokyklą. Vėliau, pasikeitus gyvenimui, 20 metų neliečiau kamuolio. O tada, žinai, pradėjo augti pilvas ir supratau, kad reikia kažko imtis. Ir prisiminiau, kas man suteikdavo džiaugsmo – tai buvo futbolas.
O tada, žinai, pradėjo augti pilvas ir supratau, kad reikia kažko imtis.
Žygimantas: Šiauliuose futbolą žaidžiau iki 15 metų, po to komanda subyrėjo ir išvažiavau studijuoti į Vilnių. Čia žaisdavau tai su vienais, tai su kitais, o atėjęs į „Barbakaną“ supratau, kad ši organizacija ir buvo tai, ko ieškojau.
Deimantas: Mano situacija panaši į Mariaus ir Žygimanto – aš nuo mažens su tėčiu vaikščiojau į futbolo rungtynes, vėliau ėmiau treniruotis, bet tuo užsiėmiau tik paauglystėje. Labai smagu, kad dabar „Barbakanas“ vienija ne tik anksčiau žaidusius futbolą, bet ir tokius, kurie su šiuo žaidimu susiduria bemaž pirmąjį kartą. Mūsų svajonė – sukurti pusiau profesionalų futbolo klubą, kuris susidarytų iš dviejų komandų.
– Kokių savybių jus išmokė futbolas?
Marius: Ryškiausios savybės – tai išugdyta drausmė ir supratingumas, susikalbėjimas su kitais, darbas komandoje.
Nerijus: Išskirčiau grūdinimąsi, ištvermę, drausmę. Yra geras pasakymas: drausmė muša klasę – tai yra motyvacija ir noras pasirodyti geriau. Taip pat itin svarbu geros emocijos: treniruodamasis porą kartų per savaitę pilvo nenumesi, bet gausi gerų emocijų. Namo barbakaniečiai grįžta teigiamai išsikrovę (ypač jei pasiseka rungtynės).
Pusė mūsų komandos – žmonės, tiesiog pakelti nuo sofos ir niekad anksčiau nežiūrėję ar juolab nežaidę futbolo.
Žygimantas: Esu gynėjas, taigi visą laiką turiu būti kontrolės režime, negaliu nė minutės atsipalaiduoti. Tai duoda disciplinos, tvirtumo. Visada laukiu treniruočių, nes išsikraunu ir pailsiu nuo darbų ir mokslų. Į treniruotes ir varžybas atvykę būname pavargę protiškai, o čia nuvargstame fiziškai ir grįžtame namo šviežesnėmis galvomis.
Deimantas: Išmokė bendrystės, komunikacijos, komandinio darbo, gebėjimo susikoncentruoti į vieną bendrą tikslą. Na, kad ir šį šeštadienį – birželio 6 d. – įvyks svarbiausias kasmetinis futbolo įvykis – Čempionų lygos finalas. Nors visi 22 „Barbakano“ nariai neturės galimybės fiziškai būti vienoje vietoje, rungtynes stebėsime kartu ir sirgsime už favoritus. Galbūt vieną dieną visa mūsų komanda kaip žiūrovai atsidurs ir pačiame Čempionų lygos finale.
