2010 m. sezone futbolininkas patraukė į Lenkiją, kur atstovavo Vodzislavo „Odros“ klubui. Puolėjas šioje komandoje neužsibuvo, nes visas kortas sumaišė patirta sunki kryžminių kelio raiščių trauma, dėl kurios žaidėjas be futbolo privalėjo praleisti net 8-is mėnesius.
Nepaisant to, Vilniaus miesto futbolo draugija „Žalgiris“ nesuabejojo šio talentingo žaidėjo galimybėmis ir jį pasikvietė į savo komandą. Kaip paaiškėjo vėliau tai buvo vienas geriausių pirkinių 2011 m. sezone. D. Matulevičius vilniečių gretose greitai atrado savąjį žaidimą. Jis ne tik padėjo komandai tapti šalies vicečempione, bet ir pats įmušęs 19 įvarčių tapo rezultatyviausiu „A lygos“ žaidėju bei užėmė trečią vietą 2011 m. geriausio Lietuvoje žaidžiančios futbolininko rinkimuose. Po puikaus sezono žaidėjas sulaukė ne vieno užsienio futbolo klubo pasiūlymo. Konkurencingą kovą dėl šio puolėjo laimėjo Lenkijos aukščiausiosios lygos Krokuvos „Cracovia“ komanda. Pagal nuomos sutartį šiai ekipai futbolininkas atstovauja nuo vasario mėnesio.
D. Matulevičius pasakojo apie gyvenimą Lenkijoje, futbolininko karjeros pradžią, norą sugrįžti į VMFD „Žalgiris“ komandą bei kitas gyvenimo peripetijas.
– Tau sukanka 23 metai. Ar jau subrendai kaip žaidėjas?
– Manau esu pakankamai jaunas. Kaip futbolininkas dar turiu išmokti labai daug. Norėčiau patobulinti visus žaidimo aspektus. Esu puolėjas, tad mano pozicijos žaidėjui svarbiausia išmokti gerai ir tiksliai užbaigti atakas. Realizacijos tobulinimas yra mano prioritetas.
– Kaip pradėjai žaisti futbolą?
– Viskas prasidėjo nuo žaidimo su draugais kieme. Į treniruotes pirmą kartą nuėjau būdamas 9-10-ies metų. Prieš pradėdamas eiti į futbolo treniruotes metus lankiau dziudo užsiėmimus. Juose man sekėsi labai gerai, tad tėtis iš pradžių abejojo mano sprendimu keisti sporto šaką. Jis visuomet sakydavo, kad mano teisė rinktis, tad dėl to jokių bėdų nekilo. Be to tik pradėjus žaisti futbolą man neblogai sekėsi. Treneris iškart paskyrė komandos kapitonu.
Prieš pradėdamas eiti į futbolo treniruotes metus lankiau dziudo užsiėmimus. Juose man sekėsi labai gerai, tad tėtis iš pradžių abejojo mano sprendimu keisti sporto šaką
– Ar tuomet įsivaizdavai kokia futbolininko karjera tavęs laukia?
– Buvau labai jaunas, tad apie rimtesnę karjerą negalvojau. Apie tai svarstyti pradėjau tik vėliau. Bėgant laikui pamačiau, kad viskas sekasi gerai, todėl po truputį pradėjau mastyti apie tolimesnę futbolininko karjerą. Viskas tapo dar rimčiau kuomet būdamas 14 metų sulaukiau kvietimo žaisti Marijampolės futbolo mokykloje.
Po kelių metų šios mokyklos treneris sulaukė kvietimo į FC „Vilnius“ komandą. Jis su savimi į Vilnių pasikvietė 5 žaidėjus, tarp kurių buvau ir aš. Pirmuosius žingsnius profesionaliame futbole žengiau būdamas 16 metų. FC „Vilnius“ visuomet norėjo, kad mes žaistume kuo aukštesniame lygyje. Dėl šios priežasties pirmaisiais metais aukščiausioje lygoje atstovavome Ukmergės „Vilkmergės“ ir Visagino „Intero“ ekipoms. Tik vėliau gynėme FC „Vilnius“ komandos garbę.
– Kodėl 2010 metų sezone nusprendei išvykti į Lenkiją?
– Karjeros pokyčiai buvo neišvengiami, nes FC „Vilnius“ klubas susidūrė su finansiniais sunkumais. Tuo metu gavau pasiūlymą atvykti į Lenkijos aukščiausios lygos komandos Vodzislavo „Odra“ peržiūrą.
Turėjau keletą ir iš Lietuvos klubų, bet nenorėjau praleisti puikios progos išbandyti save aukštesniame lygyje. Nuvažiavęs į Vodzislavo „Odros“ peržiūrą komandos treneriui palikau teigiamą įspūdį. Lenkijoje iš pradžių viskas klostėsi labai gerai. Žaidžiau startiniame vienuoliktuke bei pelniau keleta įvarčių. Vėliau mane pradėjo kankinti įvairios traumos kol galiausiai susižeidžiau labai rimtai – trūko kelio raiščiai.
Su klubu susitariau, kad operaciją ir reabilitaciją atliksiu Lietuvoje. Jie tam nesipriešino. Į Lietuvą grįžau su tuo metu mane lankiusiu treneriu Ivanu Švabovičiu. Be manęs likęs „Odros“ klubas iškrito į žemesnę lygą ir maža to dar susidūrė su finansiniais sunkumais. Su komanda kontraktas turėjo galioti dar 2 metus, bet dėl minėtų priežasčių jį nusprendžiau nutraukti.
– Kaip atsidūrei VMFD „Žalgiris“ komandoje? Ar po sunkios traumos tikėjaisi tokio sėkmingo sugrįžimo į aikštę?
– Grįžęs į Lietuvą sulaukiau nemažai pasiūlymų. Tapti žalgiriečiu labiausiai paskatino treneris I. Svabovičius. Tikrai nesitikėjau, kad taip greitai įgausiu gerą sportinę formą. Labai norėjau sugrįžti į aikštę ir atsidėkoti manimi pasitikėjusia „Žalgirio“ komanda.
 |
| Klubo nuotr./Deivydas Matulevičius |
– „Žalgiriui“ ir tau pačiam praėjęs sezonas buvo išties puikus. Nebuvo noro likti komandoje ir jai šiemet padėti kovoti dėl pirmos vietos?
– Be abejo palikti žalgiriečius buvo labai gaila. Kita vertus futbolininko karjera yra trumpa, tad reikia stengtis išnaudoti kiekvieną atsiradusią progą. Be to į VMFD „Žalgiris“ kolektyvą dar tikrai sugrįšiu.
– Kokį įspūdį šiame sezone palieka VMFD „Žalgiris“?
– Tarpsezoniu ekipoje įvyko nemažai pasikeitimų. Man atrodo, kad visi jie buvo tik į naudą. Komanda žaidžia puikiai bei rodo gerus rezultatus. Pats stebiu visas žalgiriečių dvikovas.
– Calumas Elliotas į „Žalgirį“ atvyko tam, kad užpildytų tavo netektį. Kaip vertini jo įsiliejimą į komandą?
– Calumas nuostabiai atlieka savo, kaip puolėjo užduotis. Jis muša daug įvarčių ir todėl už jį labai džiaugiuosi. Į Vilnių atvykęs po sunkios traumos jis visiems skeptikams įrodė, kad yra aukšto meistriškumo žaidėjas.
– Kaip tau pačiam sekasi Krokuvos „Cracovia“ komandoje?
– Nuo atvykimo į šią komandą pradžios mano situacija labai pasikeitė. Iš pradžių viskas klostėsi neblogai. Tinkamai įsiliejau į komandą, aikštėje praleisdavau nemažai minučių. Viska pasikeitė tuomet kai buvo atleistas vyriausiasis komandos treneris, kuris mane ir pasikvietė į Lenkiją. Naujasis treneris manimi pasitiki mažiau. Gaunu mažai progų pasireikšti, bet visada stengiuosi jomis pasinaudoti. Žinoma sunku susitaikyti su atsarginio puolėjo vaidmeniu, tačiau toliau sunkiai dirbu. Iki sezono pabaigos liko tik 5 varžybos, tad jokių pykčių negali būti. Nepaisant to, kad rungtyniauju nedaug, jaučiuosi patobulėjęs. Čia, Lenkijoje, futbolo lygis daug aukštesnis nei Lietuvoje.
– Kokie „Cracovia“ komandos tikslai?
– Svarbiausias tikslas – išlikti aukščiausioje lygoje. Esame sudėtingoje situacijoje, bet viskas yra mūsų rankose.
– Ar norėtum Lenkijoje likti ir kitą sezoną ar turi kitokių planų?
– Dabar apie ateitį stengiuosi negalvoti. Kai pasibaigs sezonas tada spręsiu, kur karjerą tęsti geriausia.
– Kaip gyvenimas Krokuvoje?
– Viskas labai gerai.. Miestas didelis ir gražus. Čia turiu keleta draugų, tad nesu vienišas. Be to, kaip ir minėjau, su manimi pasiliks dar ir žmona. Viskas tiesiog puiku. Laisvalaikio neturiu daug, todėl dažniausiai stengiuosi pailsėti arba nueiti į miestą susitikti su draugais.
Lenkijoje man sudarytos geros sąlygos, tačiau Lietuvos vis tiek pasiilgstu. Tokia sportininko dalia, reikia su tuo susitaikyti.
– Artėja Europos futbolo čempionatas. Kurią rinktinę palaikysi? Galbūt Lenkiją?
– Lenkijos nepalaikysiu (juokiasi). Visuomet simpatizavau Anglijos bei Olandijos rinktinėms.
– Kas tavo mėgstamiausias futbolininkas?
– Samuelis Eto.
