Sekite 15min Google
Ketvirtadienio vakarą Vaduce Lietuvos rinktinė pagaliau laimėjo oficialias rungtynes – 2:0 palaužė Lichtenšteiną ir UEFA Tautų lygos D diviziono kelionę pradėjo trimis taškais.
Pergalė nebuvo tokia lengva, kokią galėjo žadėti FIFA reitingas, pavardės, klubai ar 73 proc. kamuolio kontrolė. Beveik valandą švieslentėje laikėsi nuliai, o kartu su jais augo ir tas nematomas svoris, kuris futbolo favoritą kartais slegia labiau už varžovą.
Lietuva privalėjo laimėti.
Ir jeigu iš Lietuvos rinktinės buvo tikimasi pergalės, iš Gvido Gineičio – dar kažko daugiau.
Sukurti. Pagreitinti. Smūgiuoti. Pakelti kapinį, atlikti paskutinį perdavimą. Kartais – beveik vienam pakeisti rungtynes.
Tai turbūt neišvengiama.
Kai 22-ejų lietuvis reguliariai žaidžia Italijos „Serie A“, o vasarą dėl jo derasi Glazgo „Celtic“, kiekvienas prisilietimas prie kamuolio rinktinėje pradedamas matuoti kitokia liniuote.
Tik pats G.Gineitis tos liniuotės į rankas imti neskuba.
„Rinktinėje yra nemažai žaidėjų, kurie turi daug kokybės ir gali mušti įvarčius. Taip, aš irgi galėjau įmušti, gal kartais galėjau padaryti daugiau. Bet meistriškumu varžovus tikrai lenkėme ir Vaduce tai pasimatė“, – interviu 15min kalbėjo geriausias šalies futbolininkas.
Nuo talento iki to, iš kurio laukiama
Mažeikiškio svoris Lietuvos rinktinėje per pastaruosius kelerius metus pasikeitė neatpažįstamai.
Dar visai neseniai G.Gineitis buvo tas labai jaunas vaikinas iš Italijos, kuriam kiekvienos rungtynės rinktinėje buvo dar vienas žingsnis į suaugusiųjų futbolą.
Dabar situacija apsivertė.
Kai Lietuvos rinktinė ieško žmogaus, galinčio ne tik atimti kamuolį, bet ir nuspręsti, kur jis keliaus toliau, akys savaime krypsta į 22-ejų saugą.
Tai kartu ir komplimentas, ir našta. Gal net kiek nesąžininga. „Serie A“ etiketė prie pavardės Lietuvoje veikia tarsi pažadas, kad rinktinėje kiekvieną vakarą privalai pateikti kažką daugiau už kitus.
Futbolas taip neveikia.
Ypač aikštės viduryje, kur žaidimas priklauso nuo erdvių, komandos struktūros, partnerių judėjimo ir dešimčių sprendimų, kurių dalies tribūnose net nepastebėsi.
Tačiau pats G.Gineitis nuo atsakomybės nesislepia.
„Aišku, pats noriu žaisti geriau, geriau viską daryti. O tas spaudimas iš visuomenės... Jis visada bus. Visą gyvenimą futbole jis bus ir prie to esu pripratęs“, – nesureikšmino „Torino“ saugas.
Į lyderio karūną G.Gineitis nesikabina ir paklaustas apie pasikeitusį savo statusą rinktinėje.
„Nelabai. Visai apie tai negalvoju. Turime daug žaidėjų, kurie tikrai auga, kurie žaidžia aukšto lygio lygose. Yra žaidėjų, kurių komandos siekia aukštų tikslų, yra žaidžiančių Europos lygoje, Konferencijų lygoje.
Tikrai smagu kiekvieną kartą atvažiuoti į rinktinę. Ne vienas šioje rinktinėje yra geras žaidėjas ir, manau, kad ši rinktinė tikrai yra gera“, – kalbėjo futbolininkas.
Vaduce lietuviams prireikė laiko, kol tą kokybės skirtumą pavyko perkelti ir į švieslentę. G.Gineičio teigimu, didelės paslapties nebuvo, nes Lichtenšteiną reikėjo išjudinti.
„Žinojome, kad varžovas nelabai žaidžia su kamuoliu, daugiau muša jį į priekį. Žinojome, kad visą laiką kontroliuosime situaciją. Pirmame kėlinyje buvo sunkiau, nelabai ką sukūrėme, bet žinojome, kad antrame kėlinyje, kai pasiimsime kamuolį, jie greitai pavargs. Taip ir buvo“, – pergalingą startą UEFA Tautų lygoje vertino saugas.
Vasara su lagaminu prie durų
Kol G.Gineičio statusas Lietuvos rinktinėje augo, vasarą keistoka situacija susiklostė ir Turine.
