Sekite 15min GoogleIš oro uosto į Gvadalacharą pirmiausia įvažiuoji ne per atviruką. Pro langą slenka pakraščių rajonai – nebaigtų plytų sienos, skardiniai stogai, dulkėti kiemai, vandens cisternos ant plokščių stogų ir namai, kurie atrodo augę ne pagal planą, o pagal tai, kiek šeimai pavyko susitaupyti dar vienam kambariui.
Už jų jau matosi platesnės gatvės, prekybos centrai, nauji daugiabučiai, bet tas perėjimas nevyksta staiga: Gvadalachara į centrą veda per savo užribius.
Autobusų stotyje pirmiausia dėmesį atkreipia ne išvykimo lentos ir ne žmonių triukšmas, o sienos ir stulpai, nuklijuoti dingusiųjų asmenų plakatais – veidai, vardai, datos, telefono numeriai. Vieni lapai jau aptrinti ir pablukę, kiti užklijuoti tiesiai ant senesnių, tarsi miestas bandytų nebeleisti nė vienam vardui galutinai pranykti.
Greitai suvokiu, kad ne kiekviena kelionė čia turi grįžimo kryptį, tad ir kuprinę nuo nugaros kažkaip instinktyviai persidedu ant krūtinės.
Šiomis dienomis meksikietiškiausiu vadinamas miestas keliasi su kiek kitokiais garsais nei įprastai – sunkesniais, žemesniais ir ne visai šventiškais. Tai policijos motociklų kolonos, Nacionalinės gvardijos pikapai, metalo užtvarų vilkimas per asfaltą, šunų lojimas ir radijo stotelių traškesys ant pareigūnų pečių.
Gvadalachara nori būti pasaulio čempionato miestu. Ji nori atrodyti kaip atvirukas: mariačiai, tekila, saulė, futbolas, šeimos su vaikais ir iš žalių marškinėlių sudaryta link stadiono tekanti upė.
Tačiau vietoj šio atviruko dar visai neseniai buvo visai kita nuotrauka – sudegęs autobusas, juodų dūmų stulpas, užblokuotas kelias.
Tarp šių dviejų Gvadalacharos vaizdų šiandien įsiterpia gilesnis ir nemalonesnis klausimas: ar futbolas gali bent trumpam įtikinti pasaulį, kad vieta, kurioje vos prieš kelis mėnesius įsiplieskė kartelio keršto smurtas, vėl yra kontroliuojama?
„Estadio Akron“, kuriame žaidžia populiariausias Meksikos klubas „Chivas“ ir kuriame šią vasarą suplanuotos ketverios pasaulio čempionato rungtynės, stovi Zapopane, vakariniame 5 mln. gyventojų metropolio krašte.
Į jį veda labai ribotas kelių tinklas, apie kurį po šalį sukrėtusių vasario įvykių pradėta kalbėti ypač daug.
Kai buvo nukautas Nemesio Oseguera Cervantesas, žinomas kaip „El Mencho“, vienas ieškomiausių narkotikų baronų pasaulyje ir Chalisko Naujosios kartos kartelio lyderis, ši vieta virto viena jautriausių Gvadalacharos saugumo arterijų.
Netoli kartingų trasos, pavadintos 2023-iųjų „Formulės 1“ pasaulio vicečempiono Sergio „Checo“ Perezo vardu, degantis autobusas užblokavo pravažiavimą.
Tokie vaizdai Meksikoje turi savo žodį — narcobloqueos.
Tai nėra chaosas be struktūros. Tai pranešimas. Degantis automobilis, vilkikas ar autobusas tampa sakiniu, parašytu dūmais: mes dar esame čia.
Tą dieną dūmai kilo ne tik Gvadalacharoje. Jie kilo Puerto Valjartoje, kituose Chalisko miestuose, kitose valstijose. Turistų kurorte, kuris daugeliui amerikiečių reiškia baseinus, margaritas ir Ramiojo vandenyno saulėlydžius, žmonės filmavo juodus debesis virš įlankos.
Miestai aktyvavo raudonojo pavojaus protokolus. Gyventojams buvo liepta likti namuose. Barai ir restoranai užsidarė. Futbolo rungtynės buvo atidėtos – ir sportui, kurį neretai bandoma atskirti nuo politikos, smurto ir kasdienės baimės, staiga buvo priminta, kad Meksikoje šie pasauliai retai lieka atskirti.
Gvadalacharoje visa tai jautėsi ypač aštriai, nes šis miestas nėra paprastas taškas Meksikos futbolo žemėlapyje.
Tai nėra stadionas, kuriam laikinai uždėtas FIFA logotipas.
„Chivas“ čia yra istorija, tapatybė, užsispyrimas. Vienintelis futbolo klubas šalyje, kuris nepriima užsienio ar natūralizuotų žaidėjų, nebent jie būtų meksikiečių kilmės.
Klubas garsėja savo akademija (cantera) ir yra tapęs tramplinu daugeliui tarptautiniu mastu sėkmingų žaidėjų, tarp kurių – Javieras Hernandezas, Carlosas Vela ir Carlosas Salcido.
Nenuostabu, kad prie viešbučio durų matau vyrą su 2014-ųjų laidos Meksikos rinktinės marškinėliais. Ant nugaros – Chicharito pavardė. Šalia jo stovi du Pietų Korėjos sirgaliai, vienas su vėliava, kitas su fotoaparatu ant kaklo. Šypsosi taip, kaip šypsosi vaikinai, atvykę į pasaulio čempionatą: šiek tiek pavargę, šiek tiek infantilūs, vis dar negalintys patikėti, kad ši diena iš tikrųjų atėjo.
Netoliese du policininkai su šalmais žiūri į kelią. Jie nesišypso, bet ir neatrodo įsitempę. Tai yra šios dienos teatras: sirgalių emocijos ir valstybės ramybė turi tilpti toje pačioje scenoje.
Meksikos prezidentė Claudia Sheinbaum kartoja, kad situacija kontroliuojama. FIFA kartoja, kad saugumo protokolai veikia. Chalisko pareigūnai kalba apie sklandų bendradarbiavimą su federalinėmis institucijomis, policija, kariuomene, civilinės saugos tarnybomis.
Tai retorika, skirta ne tiek vietiniams gyventojams, kiek pasauliui – turistams, FIFA rėmėjams ir transliuotojams.
Bet yra ir klausimas, kurio niekas nenori garsiai užduoti: kas būtų, jei Gvadalachara staiga nebegalėtų priimti rungtynių?
Oficialiai tokia mintis neegzistuoja. Perkelti rungtynes reikštų ne tik rasti kitą stadioną. Reikėtų perrašyti miesto savaitę, verslų lūkesčius, sirgalių keliones, saugumo planus, net vietos politikos scenarijų.
O FIFA sutartys negali trūkinėti.
Todėl ketvirtadienį Meksikai reikėjo ne tik laimėti rungtynes. Jai reikėjo, kad nieko neįvyktų. Mintis, kad šioje futbolą mylinčioje šalyje pasaulio čempionatas gali tapti taikiniu, kelia susirūpinimą politikams, futbolo vadovams, sirgaliams.
Visi puikiai supranta, kad vasarį įvykdytas „gyvatės galvos nukirtimas“ paliko tuštumą, kuri bet kurią akimirką gali virsti nauju nesaugumo šaltiniu, destabilizuoti regioną ir sustiprinti jau egzistuojančius nuogąstavimus.
Užteko Gvadalacharoje praleistos paros, kad suprasčiau, jog „El Mencho“ vardas iki šiol čia tariamas atsargiai. Jis skamba kaip žmogaus pavardė, kaip mitas, kaip perspėjimas ir kaip prekės ženklas.
Buvęs policininkas, pakilęs į vienos galingiausių Meksikos nusikalstamų organizacijų viršūnę, tapo figūra, kurią valstybė medžiojo metų metus. Jo kartelis buvo žinomas ne tik dėl narkotikų kontrabandos, bet ir dėl karinio stiliaus arsenalo, dronų, sunkiosios ginkluotės, žiaurumo, gebėjimo plėstis ir prisitaikyti. Skirtingai nei įkalintas konkuruojančio Sinaloa kartelio bosas Joaquinas „El Chapo“ Guzmanas, kuris paprašė Seano Penno pagalbos, jog jo nusikalstamas gyvenimas taptų Holivudo hitu, „El Mencho“ visada likdavo šešėlyje – viešumoje yra vos kelios jo nuotraukos.
Jo mirtis buvo pristatyta kaip valstybės pergalė, bet Meksikoje tokios pergalės retai būna galutinės. Kartelio vadas gali būti nukautas, bet ekonomika, kuri jį sukūrė, išlieka. Baimė, kurią jis sėjo, ne visada miršta kartu su kūnu.
„Kartelio nariai išlaiko populiarumą vietos bendruomenėse, nes finansuoja vietos infrastruktūrą, renginius ir patį futbolą. Ir taip yra ne tik Chaliske“, – tikino atsitiktinai vienoje vietos užeigų užkalbintas vaikinas, saugumo sumetimais nesakęs savojo vardo.
Anot jo, tikimybė, kad karteliai gali taikytis į pasaulio čempionatą – mažai tikėtina. Kodėl? Nes Meksikos karteliai ne tik prekiauja narkotikais, bet yra ir didžiulės verslo įmonės, kontroliuojančios daugybę pramonės šakų – nuo neteisėtų iki įprastų ir kasdienių. Kaip vietos restoranai ir viešbučiai pasaulio čempionatą laiko ekonomine galimybe, taip ir nemažai jų kontroliuojantys karteliai.
„Niekas nesuinteresuotas pritraukti nežmonišką kiekį saugumo pajėgų ir atbaidyti turistus“, – tikino pašnekovas.
Tai viena priežasčių, kodėl šie rytai Gvadalacharoje yra tokie dviprasmiai. Gatvėse galima matyti šventę, bet čia pat – ir apsaugą nuo tos šventės.
Ant vieno kampo jaunuoliai pardavinėja padirbtus Meksikos rinktinės marškinėlius, ant kito – pareigūnas, nepastebintis pirmojo „verslumo“, tikrina kito vaikino kuprinę.
„Nieko nevyksta“ šiandien skamba kaip malda.
Futbolas Meksikoje visada buvo daugiau nei sportas. Jis yra garso sistema, per kurią šalis kalba pati su savimi. Stadionuose susimaišo klasės, regionai, akcentai, politinės nuotaikos, šeimos istorijos. Pasaulio čempionatas šią sistemą padidina iki planetinio mastelio.
O čia, Gvadalacharoje, šis padidinimas ypač ryškus: miestas, kuris didžiuojasi savo muzika, maistu, religija, verslu ir futbolu, dabar turi įrodyti, kad gali būti ir saugus.
Tačiau saugumas nėra tik kareivių skaičius. Tai jausmas. Tai sprendimas, ar motina leidžia sūnui eiti į sirgalių zoną. Tai vairuotojo pasirinkimas, kuriuo keliu vežti keleivius į stadioną. Tai viešbučio administratorės balsas, kai ji sako: „Taip, galite eiti, bet geriau grįžkite pagrindinėmis gatvėmis.“ Tai turistų akis, kuri nuolat skenuoja aplinką, net tada, kai bando fotografuoti katedrą.
Ir vis dėlto, artėjant vakarui, viskas pradėjo tekėti sava vaga. Žmonės traukė link stadiono, nes pasaulio čempionatas visada yra iracionalus pažadas. Kad gali būti kažkas didingesnio už baimę. Kad miestas vienai nakčiai gali pasirinkti kitą savo veidą. Kad berniukas su ryškiais legendinio Jorge Camposo marškinėliais prisimins ne šarvuotą automobilį sankryžoje, o tą akimirką, kai Meksikos himnas nustelbia visus kitus garsus. Kad svečias iš Seulo parsiveš ne žinutę apie riziką, o prisiminimą apie nepažįstamąjį, kuris pardavė buteliuką vandens ir išmokė kaip vietiniu akcentu ištarti „gracias“.
Ir kuo arčiau buvau stadiono, tuo Gvadalachara atrodė vis labiau tokia, kokią ją FIFA nori parodyti pasauliui.
Tai buvo Meksikos didžiausias šių savaičių statymas. Ne antra pergalė ir vėl iškovoti trys taškai. Ne grupės lentelė, kurioje šeimininkų pavadinimas puikuojasi viršutinėje eilutėje. Ne rezultatas 1:0, kuris garantavo pirmą vietą, kelialapį į atkrintamąsias ir jau penktadienio rytą puoš visų laikraščių pirmuosius puslapius su antrašte, kad meksikiečiai tai padarė pirmieji.
Didžiausias Gvadalacharos egzaminas – rungtynių rytą pradėjus nuo policijos sirenų, naktį baigti su pergalinga daina – buvo išlaikytas.
