Sekite 15min Google
Sekmadienio vakarą tokio kaspino niekam nereikėjo.
Po 1:1 su Azerbaidžanu lietuviai iš aikštės ėjo ne nuleidę galvas, bet ir tikrai neatrodė žmonėmis, ką tik į kišenę įsidėjusiais dar vieną brangų tašką.
Atvirkščiai – persirengimo kambario prieigose buvo galima išgirsti žodžius, kurių Lietuvos rinktinės aplinkoje ilgą laiką taip pat trūko kaip pergalių: turėjome laimėti.
„Man asmeniškai netenkina“, – nukirto Armandas Kučys.
„Manau, kad neužtenka“, – keturis per pirmuosius du Tautų lygos mačus surinktus taškus įvertino Edgaras Utkus.
Šie komandos lyderių žodžiai apie apie Tautų lygos startą pasako daugiau nei pati turnyro lentelė.
O ir sekmadienio vakaras prasidėjo beveik pagal užsakymą.
A.Kučys stojo prie 11 metrų žymos ir kamuolį smeigė taip, lyg kartu su juo į vartus norėtų pasiųsti ir per pastaruosius mėnesius susikaupusį pyktį.
Kamuolys nuskriejo į vartų kampą.
„Kai pataikiau į kamuolį, galvojau, kad virš vartų bus, bet žiūriu – tiesiai po devynke“, – jau po rungtynių šypsojosi puolėjas.
Šypsenai priežasčių jis turėjo.
A.Kučys įvarčio laukė nuo liepos, o puolėjo gyvenime tokios sausros turi nemalonią savybę – kuo ilgiau jos tęsiasi, tuo sunkesnis darosi kiekvienas kitas smūgis.
„Kažkiek būdavo tas spaudimas. Faktas – puolėjas turi mušti įvarčius, o kai nemuša, kažkoks spaudimas susidaro. Dabar, manau, tikrai bus lengviau“, – pripažino jis.
Tik Lietuvos rinktinei po panevėžiečio smūgio lengviau nepasidarė.
Pranašumas iš rankų išslydo pernelyg paprastai, o E.Utkus po rungtynių net nebandė šio epizodo vynioti į diplomatinius žodžius.
„Praleidome labai vaikišką, labai pigų įvartį. Dėl to labai gaila ir liūdna“, – sakė gynėjas.
Po to futbolas ėmė panašėti ne į šachmatų partiją, o į ilgą stumdymąsi ankštame koridoriuje.
Dvikova po dvikovos, aukštas kamuolys po aukšto kamuolio, techninis brokas po techninio broko.
Grožio konkurso niekas nelaimėjo, nes jo paprasčiausiai nebuvo.
„Daug kovos, daug tokio negražaus futbolo“, – reziumavo A.Kučys.
Puolėjas pats buvo vienas tų, kuriems vakaras labiau priminė fizinį egzaminą. Kamuoliai į jo pusę skriejo oru, gynėjai lipo ant nugaros, o rungtynės vis grimzdo į dvikovų pelkę.
Jis nesiskundė – puolėjui tokios darbo sąlygos nėra naujiena. Tačiau kartu pripažino, kad būtent čia slypėjo viena Lietuvos problemų.
„Norėtųsi kontroliuoti kamuolį, lengviau, ramiau sužaisti. Tose paskutinėse zonose, kur reikia šaltakraujiškumo, meistriškumo, šiandien kažkiek jo pritrūko“, – kalbėjo A.Kučys.
„Labai retai būna, kad mes žaidžiame pirmu numeriu ir dažniau už varžovus kontroliuojame kamuolį, – analizavo E.Utkus. – Reikia susidėlioti, kaip, kur ir ką turime atakuoti, kad susikurtume dar geresnių progų.“
A.Kučys matė tą patį.
„Mums kažkiek gal sudėtingiau yra žaisti pirmu numeriu. Bet kuo daugiau tokių rungtynių turėsime, tuo mums ateityje bus lengviau“, – teigė puolėjas.
Sekmadienį savo pirmąjį startą Lietuvos rinktinės pagrindiniame vienuoliktuke gavo ir Adrianas Lickūnas.
Jam visa tai kol kas dar atrodo kiek kitaip.
Ten, kur senbuviai po 1:1 pirmiausia matė neišnaudotą progą, debiutantas vis dar galėjo apsidairyti ir suvokti, kur apskritai atsidūrė.
„Gal nesakyčiau, kad įsivaizdavau tokį debiutinį langą, nes ateinu iš ne pačios geriausios situacijos klube, negaudavau žaidybinio laiko“, – prisipažino jis.
O tada rinktinę apibūdino labai paprastai: „Komanda yra „top“. Visi yra draugiški, labai draugiškai priėmė į komandą. Treneris duoda patarimų, labai man padeda.“
Pats A.Lickūnas savo kozirių irgi neslėpė: greitis, jėga, gebėjimas daug bėgti ir žaisti vienas prieš vieną paskutinėje aikštės dalyje.
Kalbant apie atsakomąją kelionę į Azerbaidžaną, lietuviai nestokojo optimizmo.
„Važiuosime ten kaip favoritai. Yra vienas ir vienintelis tikslas – pirma vieta grupėje“, – lygiųjų nedramatizavo E.Utkus.
A.Kučys su komandos draugu nesiginčijo.
„Jų žaidėjai tikrai gero lygio, techniški. Bet kaip komanda jie turi daug skylių. Reikia protingiau ir ramiau sužaisti ten, kur juos galima pagauti“, – samprotavo puolėjas.
