23-ejų „Celje“ komandos puolėjui 2025 m. kovo 24 dieną per Lietuvos rinktinės rungtynes prieš Suomiją plyšo kryžminis raištis.
Prabėgus lygiai metams po skaudžiausio karjeros epizodo, A.Kučys prisėdo pakalbėti su Lietuvos futbolo federacijos atstovu spaudai Tautvydu Vencevičiumi.
„Sunkus buvo laikotarpis. Pirmiausia, buvo sunku susitaikyti psichologiškai, kad tiek ilgai reikės laukti sugrįžimo į aikštę. Bet dabar viskas yra gerai – esu sveikas, jaučiuosi gerai, susitvarkęs su viskuo, kas buvo blogai, – sakė A.Kučys. – Su keliu irgi viskas gerai. Neapsikraunu, ar kartais pamaudžia, ar sureaguoja. Manau, kad susitvarkius, reikia nebeapsikrauti tais dalykais, susikoncentruoti į tai, kas vyksta aikštėje, į mėgavimąsi žaidimu, futbolu. Tie metai be futbolo buvo, švelniai tariant, katastrofa. Dabar esu sveikas ir tuo džiaugiuosi bei mėgaujuosi kiekvieną dieną.“
Jis prisiminė sunkius pirmuosius mėnesius po traumos ir operacijos.
„Sunkiausia buvo psichologija. Ateini į rūbinę, kiti žaidėjai aunasi bucus, eina į aikštę, o tu guliesi ant medicininio stalo ir darai, atrodo, paprastus pratimus, kurie tau yra be galo sunkūs, nors dabar ir atrodo, kad nieko sunkaus ten nebuvo. Žiūri į koją, ten nėra jokių raumenų. Buvo toks pirmas šokas, bet gana greitai susitvarkiau su galva, kad kito kelio nėra ir turiu per „negaliu“, per kančias eiti ir kiekvieną dieną daryti reabilitaciją. Pirmi mėnesiai buvo sunkiausi galvoje, bet išsikeldavau sau minimalius tikslus, o kai matai progresą, tai padeda. Tie tikslai buvo pradėti minti dviratį, pradėti normaliai vaikščioti, o kai juos pasieki, tai padeda nepalūžti. Buvo visokių dienų, buvo tokių, kai norėjosi pamiegoti, bet žinojau, kad noriu grįžti stipresnis, geresnis, įrodyti, kad trauma niekuo dėta ir sugrįšiu toks, o gal ir dar geresnis“, – kalbėjo Lietuvos rinktinės futbolininkas.
Jam padėjo ir tėčio Aurimo Kučio, buvusio futbolininko, taip pat turėjusio panašių traumų, palaikymas.
„Tėtis yra mano vienas pirmų pagalbininkų, pirmas autoritetas, kurio visada klausau ir pastabų, ir patarimų. Jis po operacijos iš karto atvyko manęs palaikyti. Tas palaikymas psichologiškai man buvo labai svarbus, kaip ir draugės bei šeimos. Tėtis labai daug padėjo kalbėdamas, motyvuodamas“, – atskleidė jaunasis puolėjas.
Net ir patyręs traumą, jis nenutolo nuo Lietuvos rinktinės ir lankėsi jos rungtynėse bei bendravo su daugeliu komandos narių.
„Manau, kad gal net visose namų rungtynėse buvau, jeigu neklystu. O galbūt ir praleidau vienerias, – susimąstė A.Kučys. – Smagu, kai treneris duodavo daugiau laisvų dienų ir taip sukrisdavo, kad rinktinė tuo metu žaisdavo. Man nekildavo jokių klausimų, kad turiu atvykti ir palaikyti. Rinktinė yra tokia gyvenimo dalis, be kurios sunku. Per tuos metus vienas tikslų buvo sugrįžti čia. Buvo sunku iš šono stebėti, nes ir klube, ir rinktinėje sunku stebėti, bet dabar jau viskas praeityje, o aš stengsiuosi padėti aikštėje.“
Žaidėjas atskleidė, kad į kontaktines treniruotes sugrįžo sausio pradžioje, o jau antroje šio mėnesio pusėje rungtyniavo draugiškuose mačuose bei mušė įvarčius. Vasario 1-ąją A.Kučys jau sugrįžo į oficialias rungtynes, o nuo tada spėjo pelnyti 6 įvarčius.
Dar vasario pradžioje pokalbyje su 15min jis pasidalino mintimis apie sugrįžimą, o dabar paaiškino ir savo situaciją.
„Su klubu nusprendėme taip, kad prasitęsiame dar vieneriems metams. Nebuvo jokio spaudimo iš klubo, jie visiškai suprato mano poziciją, o aš irgi parodžiau jiems pasitikėjimą pratęsdamas kontraktą, – savo situaciją nupasakojo puolėjas. – Tik geriausi žodžiai apie klubą, kad suteikė man geriausias sąlygas atsistatyti, treneriai nespaudė kuo greičiau sugrįžti, o ir klubas norėjo, kad tik būčiau sveikas.
Iš kitų klubų nėra susidomėjimo, nesikoncentruoju į tuos dalykus. Laikas parodys, o man reikia dirbti aikštėje, rodyti gerą žaidimą ir, manau, kitos komandos pastebės.“
Lietuvos akistata su Moldova šįvakar prasidės 17 valandą.
