Ilgą laiką Sinisärgid buvo laikoma silpniausia Baltijos futbolo grandimi, tačiau pastarąjį dešimtmetį senosios etiketės prie Estijos rinktinės limpa vis mažiau.
Estai iki šiol turi tik penkis Baltijos taurės trofėjus, kai lietuviai turnyrą laimėjo 10 kartų, o latviai – 14, tačiau dabar yra per žingsnį, jog laimėtų šį turnyrą trečią kartą per keturis pastaruosius turnyrus.
Ir tai jau nebeatrodo kaip vienkartinis blyksnis ar sėkmingas atsitiktinumas. Šių metų Baltijos taurę estai pasitiko užimdami aukščiausią vietą FIFA reitinge iš visų trijų Baltijos šalių – 129-oje vietoje. Latviai rikiuojasi 137-i, lietuviai – 148-i.
Tačiau kiekvienas medalis turi ir kitą pusę. Ironiška, bet pastaruoju metu Jurgeno Henno komanda pergalių skonį pajunta itin retai.
Dar visai neseniai Lietuvoje skaičiavome rekordinę mūsų rinktinės nelaimėtų rungtynių atkarpą, bet panašiomis laukimo nuotaikomis iki šio birželio gyveno ir estai.
Kai šeštadienio vakarą Estija antrajame pusfinalyje po labai atkaklios kovos 1:0 sugebėjo patiesti Farerų salų komandą, nuo trenerio pečių nusirito bent dalis sunkios naštos.
Namų aikštėje estai nebuvo laimėję rungtynių nuo 2024 m. spalio, todėl ši pergalė sukėlė ne tik palengvėjimą, bet ir nemažą entuziazmo bangą.
„Atlikome tik pusę darbo. Atvykome čia ne laimėti vienerias rungtynes, o apginti titulą“, – po pergalės perspėjo J.Hennas.
Jei lietuviai pirmadienio rytą užsakomuoju skrydžiu iš Vilniaus Taliną pasiekė per maždaug valandą, estams į būsimų rungtynių vietą teko keliauti netgi ilgiau.
