Po mačo rinktinės futbolininkai pripažino, kad tai buvo ypač skaudi pamoka.
„Labai sunku kalbėti po tokių rungtynių. Pozityvo... Nereikia ieškoti čia jokio pozityvo. Reikia priimti taip, kaip yra. Pasijuto milžiniškas lygių skirtumas. Ar raudona kortelė, ar ne raudona kortelė – nuo pat pradžių pasijuto, kad tai galinga komanda. Viską ir išsprendė tas lygių skirtumas.
Manau, kad daugiau kažką pozityvaus čia tikrai nėra apie ką šnekėti, ieškoti kažkokių žybsnelių. Pralaimėjome, stipriai. Ir viskas“, – tikino rinktinės gynėjas Klaudijus Upstas.
Jis pripažino, kad tai buvo pats rimčiausias kol kas sutiktas oponentas jo karjeroje.
„Žinoma, kad galingiausias varžovas, aš tokios patirties išvis nesu turėjęs, gal sykį gyvenime esu žaidęs prie 15 tūkst. žmonių, o dar tokia galinga rinktinė... Tokie ir tie įspūdžiai. Pamačiau, kur aš, kur Danijos komanda, – kalbėjo jis. – Žinote, po visų čia pralaimėjimų galima kalbėti apie pamokas, bet kokias pamokas? Kad perdavimą geriau atliktume? Mes galime jį atlikti, bet pasirodo, kai varžovas daro didelį spaudimą, kažko nepadarome, kažkas nepavyksta. Čia ir išsiryškinome. Tiesiog reikia viską priimti ir toliau dirbti savo klubuose“, – svarstė futbolininkas.
Anot Kauno rajono „Hegelmann“ kapitono, dabar svarbiausia tikslas – nepalūžti psichologiškai.
„Sunkiausia rinktinėje tai, kad kai pralaimi, kitos rungtynės būna po tik kelių mėnesių. Ir per tą laiką reikia su tuo gyventi, visi gyvena su paskutinėmis rungtynėmis. Klube tu pralaimėjai, kitą savaitgalį vėl sužaidi, laimėjai ir visi pamiršo. Dabar teks gyventi su šia gėda iki rugsėjo mėnesio. Rugsėjį reikia pergalės“, – apibendrino Lietuvos rinktinės žaidėjas.
Tuo tarpu rinktinės senbuvis Vykintas Slivka pirmą kartą istorijoje išvedė savo komandą į aikštę ryšėdamas kapitono raištį, bet po mačo prisipažino, kad tai buvo dvikova, kurią norėsis kuo greičiau užmiršti, o ne prisiminti.
„Rungtynės tikrai dviprasmiškos. Iš vienos pusės, didžiulė garbė būti komandos kapitonu ir ačiū treneriui už pasitikėjimą, iš kitos – tai mačas, kurį tikrai norisi kuo greičiau užmiršti. Kai toks skirtumas...“, – kalbėjo saugas.
Anot jo, kai lygių skirtumas toks didžiulis, ieškoti pralaimėjimo priežasčių yra labai sunku.
„Žaidėme prieš labai gerą komandą, darėme klaidų, o kai likome mažumoje, žaisti buvo išvis sunku prieš tokio lygio varžovą“, – teigė panevėžietis.
Visgi paklaustas, ar tai buvo vienas labiausiai slegiančių pralaimėjimų per jo visą karjerą rinktinėje, V.Slivka kraipė galvą į šoną.
„Turbūt ne... Tiesiog žaidėme prieš labai gerą komandą. O kai taip žaidi, viskas paprasta – tik giniesi ir lendi į apkasus. Yra, kaip yra“, – nedaugžodžiavo futbolininkas.


