Išgramdyta, bet svarbi: Lietuvos futbolininkai Tautų lygą pradėjo pergale

„Ein Spiel. Ein Team. Fürs Land“ – „Vienos rungtynės. Viena komanda. Už šalį.“ Toks užrašas ketvirtadienio vakarą pasitiko į nediduką „Rheinpark“ stadioną susirinkusius futbolo mėgėjus. Jų čia buvo vos 1055 – nedaug net Lichtenšteino masteliais, o tyliame Alpių papėdėje prisiglaudusiame stadione prieš pirmąjį švilpuką buvo galima girdėti ne tik tribūnų šurmulį, bet kone ir žaidėjų šūksnius aikštėje.

Lietuvai šįkart reikėjo ne šūkio, o pergalės.

Į Vaducą Edgaras Jankauskas atsivežė kone stipriausią šiuo metu surenkamą Lietuvos rinktinę, todėl atsarginių išėjimų šiam vakarui beveik nebuvo likę. Kitoje aikštės pusėje stovėjo 206-ąją vietą FIFA reitinge užimantis Lichtenšteinas – rinktinė, kuri pasaulyje šiuo metu lenkia vos penkias nacionalines komandas.

Tokį varžovą galima gerbti. Galima prisiminti skaudžias istorijos pamokas. Galima prieš rungtynes kalbėti apie futbolo nenuspėjamumą ir tai, kad šiame žaidime niekas taškų iš anksto nedalija.

Bet tokį varžovą Lietuva privalėjo įveikti.

Įveikė – 2:0.

Tik iki tol dar teko gerokai pakankinti ir save, ir iš Lietuvos į Vaducą atkeliavusius sirgalius.

LFF nuotr./Lietuvos futbolo rinktinė

Vieną korekciją Lietuvos rinktinės planuose teko atlikti dar prieš rungtynes.

Vartuose pasirodė ne įprastas pirmasis numeris Edvinas Gertmonas, o Džiugas Bartkus. „Servette“ vartininkas patyrė nedidelę traumą ir jau rungtynių išvakarėse vykusioje paskutinėje treniruotėje negalėjo dirbti visa jėga, todėl E.Jankauskas rizikuoti nenorėjo.

Tribūnose tuo metu rinkosi ir Lietuvos futbolui puikiai pažįstami veidai. Vienas pirmųjų VIP sektoriuje įsitaisė vokietis Reinholdas Breu – buvęs Lietuvos futbolo federacijos techninis direktorius, savo laiku trumpam perėmęs ir nacionalinės komandos vairą, kol 2023-iaisiais į rinktinę antrajai kadencijai sugrįžo E.Jankauskas.

Rungtynių nepraleido ir buvęs LFF prezidentas Tomas Danilevičius, dabar gyvenantis visai netoliese – Šveicarijos Lugane.

O kai abi komandos išsirikiavo himnams, bent akimirką buvo galima pasijusti lyg visai ne Lichtenšteine.

Jeigu šeimininkų „Oben am jungen Rhein“ pasirodė kažkur girdėtas, klausa neapgavo – Lichtenšteino himnas giedamas pagal tą pačią melodiją kaip britų „God Save the King“. XIX amžiuje parašytas tekstas oficialiu šalies himnu tapo 1963-iaisiais, o Lichtenšteinas iki šiol liko viena iš nedaugelio valstybių, naudojančių šią seną melodiją.

Britiškos karališkos didybės mažajame Vaduce tą vakarą buvo tik melodijoje. Aikštėje Lietuvos laukė gerokai proziškesnis darbas.

LFF nuotr./Eligijus Jankauskas

„Šiandien yra mūsų diena“, – nuo pirmųjų minučių iš tribūnos traukė Lietuvos rinktinę atlydėjusi „Vyčio tribūna“.

Aikštėje lietuviai iškart pamėgino parodyti, kieno šiame vakare turėtų būti diena. Kamuolys beveik apsigyveno Lichtenšteino aikštės pusėje. Šeimininkai susispaudė prie savo vartų, atidavė lietuviams teritoriją ir laukė.

Lietuvos rinktinė stūmė varžovus vis giliau, mėgino sukti kamuolį nuo vieno krašto į kitą, tačiau kuo ilgiau tiksėjo minutės, tuo aiškiau matėsi sena tokio futbolo problema - turėti kamuolį dar nereiškia žinoti, ką su juo veikti.

Tarp tankiai sustatytų Lichtenšteino marškinėlių reikėjo ne jėgos, o rakto. Reikėjo netikėto perdavimo, individualaus judesio, vieno žmogaus, kuris suardytų tvarkingai sustatytas šeimininkų linijas.

Dažniausiai to ieškojo Gvidas Gineitis ir Lukas Michelbrinkas. Pastarasis nuolat mėgino lįsti į tarpelius, keisti kryptį, pagreitinti žaidimą, tačiau aplink juos fantazijos lietuviams stigo.

Minutės slinko, rezultatas nejudėjo. Ir su kiekviena jų į stadioną tyliai lindo vis daugiau nerimo.

Lichtenšteinui toks futbolas tiko kuo puikiausiai. Kiekviena išgyventa minutė buvo maža šeimininkų pergalė. Kiekvienas atmuštas kamuolys – dar keli trupiniai pasitikėjimo. Lietuvai, priešingai, laikrodis pamažu virto priešu.

Juo labiau kad nacionalinė komanda oficialiose rungtynėse nebuvo laimėjusi nuo 2024-ųjų kovo, kai Tautų lygos pereinamosiose rungtynėse 1:0 palaužė Gibraltarą.

Kai kroatas Ante Čulina paskelbė pirmojo kėlinio pabaigą, švieslentėje tebedegė du nuliai.

LFF nuotr./Lukas Michelbrinkas

54-ąją minutę rinktinės gelbėtoju tapo Lukas Michelbrinkas. Kotbuso „Energie“ saugas pasiėmė kamuolį ir nėrė pirmyn. Vienas varžovas liko už nugaros, tada kitas. Lichtenšteino gynybos linija, beveik valandą stovėjusi kaip tvora, staiga prasiskyrė. Akis į akį su vartininku atsidūręs futbolininkas nedvejojo – 1:0.

„Rheinpark“ stadione pagaliau atsirado daugiau oro.

O netrukuskrito ir antrasis įvartis.

Sužaidus valandą E.Jankauskas nuo suolo pakėlė Artūrą Dolžnikovą.

Jo sugrįžimas į rinktinę turėjo priešistorę. Nemažai šurmulio anksčiau sukėlęs ir vienos rinktinės stovyklos dėl iki galo viešai taip ir nepaaiškintų aplinkybių nepasiekęs saugas kurį laiką kvietimų į nacionalinę komandą nebesulaukė.

Šiame lange durys jam vėl atsivėrė.

A.Dolžnikovui prireikė vos kelių minučių parodyti, kad pro jas grįžo ne tyliai.

66-ąją minutę lietuvis pakėlė galvą ir iš toli paleido kamuolį vartų link. Smūgis perskriejo vartininką ir nusileido Lichtenšteino vartų tinkle.

2:0.

Ir tuomet vakaras, kuris dar prieš keliolika minučių buvo pradėjęs darytis nejaukiai nervingas, pagaliau tapo toks, koks Lietuvai ir turėjo būti nuo pradžių.

LFF nuotr./Gvidas Gineitis

Stebuklo Vaduce šįkart nebuvo. Nebuvo pakartotas ir 2011-ųjų košmaras, kai šiame pačiame mieste Lietuvos rinktinė 0:2 nusileido Lichtenšteinui ir paliko vieną giliausių randų savo naujųjų laikų istorijoje.

Po penkiolikos metų švieslentė rodė tuos pačius skaičius, tik komandos buvo apsikeitusios vietomis.

Visgi klausimų ketvirtadienis Alpių papėdėje paliko nemažai. 206-oji FIFA reitingo komanda beveik valandą laikė Lietuvos rinktinę prie užrakintų durų, o svečiai, nors turėjo didžiulę teritorinę persvarą, ilgai nerado būdo jų atidaryti. Turint kone stipriausią šiuo metu surenkamą sudėtį, tuo girtis būtų sunku.