„Jie žadėjo didžiausią pasaulio čempionatą istorijoje“, – piktinosi Ekvadoro sirgalius, kelias savaites lyginęs viešbučių kainas Filadelfijoje ir planavęs kelionę į savo šalies rinktinės rungtynes su Dramblio Kaulo Krantu. – Bet galiu drąsiai patvirtinti: didžiausios čia tikrai kainos.“
Galiausiai už dvi naktis miesto pakraštyje sako sumokėjęs apie 800 JAV dolerių – didžiulė našta futbolo fanui, atvykusiam iš šalies, kurioje vidutinis mėnesio atlyginimas 562 JAV doleriai.
Klausiu, kaip tai įmanoma?
„Klaidinga manyti, kad visi šie stadioną geltonai užpildę sirgaliai atvyko iš Ekvadoro. Tiesiog JAV gyvena didžiulė ekvadoriečių diaspora, o Niujorke ir aplink jį apylinkėse gyvena apie 400 tūkst. mūsiškių. Tie, kurie atvyko iš Ekvadoro, irgi tikrai neuždirba 500 dolerių, – juokiasi marškinėlius su Hincapie pavarde ir 3 numeriu vilkintis fanas. – Mūsų šalyje daug kas turi po kelis darbus – vienas oficialus, kitas...“
Kas tas kitas, detalizuoti nepanoro.
„Soñar, Trascender y Hacer Historia“ puošia tų pačių geltonų marškinėlių nugarą. „Svajoti, peržengti ribas ir kurti istoriją“. Atrodo, kad kurti istoriją stadione čia gali tik tie, kurie ribas jau peržengė – geografines, finansines arba tas, apie kurias garsiai nekalbama.
Pasaulio čempionatas, išdidžiai pasklidęs per JAV, Meksiką ir Kanadą, vis labiau atsiskleidžia ne kaip sporto šventė, o kaip logistikos ir kredito limito testas. Tai didžiausias turnyras istorijoje – 48 komandos, 104 rungtynės, trys šalys ir amerikietiškas įsitikinimas, kad kiekvienas masinis įvykis yra ne tik patirtis, bet ir pajamų maksimizavimas.
Bene geriausias to pavyzdys – Niujorkas ir Naujasis Džersis. Turnyro finalas vyks „MetLife“ stadione Ist Raderforde – stadione, kuris oficialiai priklauso Naujojo Džersio pelkėtoms lygumoms, bet pasauliui parduodamas kaip Niujorko scena.
