Kiek kartų žiūrėjote savo beprotiškų startų Pekine vaizdo įrašus?
Pora kartų. Tiesą pasakius, net neturiu savo nuosavo įrašo.
Koks buvo jausmas?
Nuostabus. Kiekvienąkart mano oda pašiurpsta, kai matau save bėgantį.
Kuomet suvokėte, kad laimėjote tris olimpinius aukso medalius ir pagerinote tris planetos rekordus?
Kai po viso to milžiniško dėmesio ramybėje galėjau viską apmąstyti. Tai milžiniška garbė ir džiaugsmas, kurį atnešiau savo mažai šaliai.
Visas pasaulis stebėjosi, kai jūs 100 metrų pasaulio rekordą pasiekėte su vienu atsirišusiu sportbačiu. Ar nepastebėjote, kad raištelis atsipalaidavo?
Tiesą sakant, ne. Kažkas man vėliau prieš nosį pakišo nuotrauką ir pasakė: „Ei, tavo batas buvo atsirišęs!“ Aš atsakiau: „Jėga“.
Galbūt jūs pamiršote suvarstyti raištelį?
Ne, jis buvo gerai surištas. Tiesiog atsipalaidavo bėgant.
Ar galite įsivaizduoti geresnį pavadinimą nei „Greičiausias vyras pasaulyje“?
Ne (juokiasi).
Ar tiktų „Greičiausias visų laikų vyras“?
Tuomet geriau „Greičiausias visatos vyras“.
Tol kol nežinome apie kitus kosmoso gyventojus – tebūnie. Ar tenka išgyventi jausmą, kad iš jūsų labai daug tikimasi?
Dabar visi kažko nori iš manęs – rėmėjai kelia sutarčių sąlygas, sirgaliai nori pačiupinėti, tačiau stengiuosi likti savimi ir nekreipiu dėmesio į tai, kokiu mane mato kiti. Tai svarbu. Nesu egocentriškas ir stengiuosi tvirtai stovėti ant žemės.
Kai kurie kritikai tvirtina, kad jūs arogantiškas. Ypač po tų triumfo akimirkų ir gestikuliavimo dar prieš kertant finišo liniją Pekine.
Manote, kad perlenkiau lazdą? Kai kurie man tai prikiša, tačiau klausiau kitų atletų, ką jie mano apie mano džiaugsmą stadione. Jie pasakė: „Neimk į galvą, Usainai. Mes tavo vietoje taip pat elgtumėmės. Norite išduosiu paslaptį?
Prašau...
Priežastis, kodėl 100 metrų bėgime pradėjau švęsti dar prieš kirsdamas finišo liniją, paprasta. Pagrindinis mano varžovas buvo Asafa Powellas. Kai jis dingo iš mano akiračio ir suvokiau, kad galiu laimėti, pradėjau džiaugtis spontaniškai.
Pagalvojote, koks būtų rezultatas, jeigu visą 100 metrų distanciją (9,69 sek.) būtumėte bėgęs visa jėga?
Taip. Tačiau tuo momentu tiesiog norėjau tapti olimpiniu čempionu, daugiau nieko. Treneris sakė, kad nuotolį galėjau įveikti per 9,52 sek.
Kokia būtų jūsų asmeninė riba? Šuolių su kartimi olimpinė čempionė Jelena Isinbajeva savo apibrėžė taip: „Dangus“.
Savo ribų dar nežinau. Man nėra tai taip svarbu.
Kas sukėlė didžiausią pasitenkinimą Pekine?
Džiaugiuosi pasaulio rekordais. Labiausiai – 200 metrų (19,30 sek.). Netikėkite, kai Michaelas Johnsonas sako, kad džiaugiasi, jog pagerinau jam priklausantį rekordą. Iš tiesų jis niršta (juokiasi).
Toks nemenkas pranašumas prieš varžovus savaime skatina nepasitikėjimą. Ar jus trikdo gandai apie dopingą?
Žinau, kad esu švarus. Esu nuolat tikrinamas. Girdžiu visokių kalbų, bet tai man netrukdo.
Kokia jūsų sėkmės priežastis?
Mano treneris ir sunkus darbas. Daugelį metų mane laikė tingiu atletu. Mane iš to vaidmens išvadavo treneris, gerai įspyręs į užpakalį. Jis priverčia mane dirbti ir nepaprastai man padėjo. Treniruotis su juo man patinka. Jis linksmas žmogus.
Visiškai nemoku gaminti, neišsivirčiau nė lėkštės makaronų.
Jūs mėgstate žemės riešutus ir viščiukų sparnelius. Ar treneris Glenas Millsas nekankina įvairiomis dietomis?
Jis tai mėgina daryti, tačiau aš vistiek valgau, kas man šauna į galvą. Vienas iš prisiminimų Pekine – po 100 metrų finalo su draugu ketvirtą valandą ryto nuėjau pavalgyti į „McDonald“ restoraną. Visiškai nemoku gaminti, neišsivirčiau nė lėkštės makaronų. Namuose buvau jauniausias ir mama mane išlepino.
Bėgimas jums kančia ar malonumas?
Greitas bėgimas suteikia džiaugsmo. Toks jausmas, kad gyveni...
Kas padeda išlikti savimi?
Tai nėra sunku. Esu atsipalaidavęs ir tikrovę suvokiu ne rimtai. Mano draugai su manimi bendrauja kaip ir anksčiau, jiems nesu didelė superžvaigždė. Mes kartu leidžiame laiką, žaidžiame futbolą ir panašiai.
Draugai su manimi bendrauja kaip ir anksčiau, jiems nesu didelė superžvaigždė.
Ką jums reiškia šeima?
Man ji svarbiausia. Be mamos ir tėčio nebūčiau ten, kur dabar esu. Jie man tiek gero padarė. Tėtis – didelis sporto aistruolis. Mama man – pasaulis.
Po olimpinių žaidynių jus visur atpažįsta...
Tiesa. Netgi žmonės, kurie visai nesidomi lengvąja atletika. Už tai reikėtų padėkoti žiniasklaidai. Man tai patinka, net jeigu šiek tiek ir sukelia įtampą. Tai – žaidimo dalis.
Apie Jamaiką yra sukurta nemažai stereotipų. Dažniausi: jamaikiečiai traukia žolytę, mėgsta regį ir nuolat švenčia įvairiuose vakarėliuose. Viskas tiesa?
Sunkus klausimas. Galiu atsakyti tik už save – mėgstu regį, vakarėlius ir ypatingą vietinį maistą.
Kai grįžote į gimtinę, kaip jus sutiko?
Visi manęs ieškojo ir kažko norėjo. Žmonės valandų valandas lietui lyjant laukė oro uoste manęs grįžtančio. Visiškai kuoktelėję.
Ar teko susidurti su pavydu?
Tokių žmonių nesutikau, tik girdėjau apie juos. Manęs tai nejaudina, bent jau kol lieku savimi.
Kartą sakėte, kad negalėtumėte gyventi Europoje. Kaltas oras ar gimtinės ilgesys?
Man sunku toli nuo namų gyventi. Kai pirmąkart nuvykau į Europą, verkiau, nes norėjau namo. Tačiau pagrindinė priežastis – oras. Niekur nėra tokio karšto saulėto oro kaip Jamaikoje.
Kokią garsenybę norėtumėte sutikti gyvenime?
Mėgstu kriketą ir NBA krepšinį, tačiau futbolu žaviuosi labiausiai. Esu pakviestas į Madrido „Real“ treniruotę. Van Nistelrooy mna seniai patinka. Mano svajonė – didžiausių futbolo klubų treniruotėse žaisti futbolą kartu su Rauliu, Cristiano Ronaldo, Gerrardu, Totti, Toni arba Del Piero. Galėčiau būti saugu ir parengti rezultatyvią ataką. Tai būtų fantastika, tačiau sunku bus įtikinti trenerį, kad išleistų į Europą pasirengimo metu.
Dar neturiu pasaulio čempiono titulo, todėl į Berlyną būtinai atvyksiu.
2009 metais Berlyne vyks pasaulio lengvosios atletikos čempionatas. Kokie jūsų tikslai? Vėl triskart auksas?
Tai būtų sunku. Žinoma, žmonės nori ir toliau mane matyti nugalėtoju. Padarysiu viską, ką galiu. Viena aišku – dar neturiu pasaulio čempiono titulo, todėl į Berlyną būtinai atvyksiu.
2012 metais Londono olimpiadoje tikitės laimėti 100, 200 ir 400 metrų bėgimus?
Jeigu Berlyne viskas pasiseks, nuo 2010 metų bėgsiu ir 400 metrų. Tačiau tuomet turėsiu 100 metrų distancijos atsisakyti. Trijose rungtyse laimėti tris aukso medalius – ne žmogaus jėgoms.
Daug treniruojatės. Ar per Kalėdas neturėjote atokvėpio?
Ne. Jau ir taip daug laiko iššvaisčiau vykdamas į visokius susitikimus po olimpiados. Negaliu daugiau sau leisti ilsėtis.
