Šiemet pasaulio jaunimo vicečempione ir trečią kartą iš eilės Europos jaunimo taurės laimėtoja tapusi A.Sereikaitė karjeros aukštumų siekia Čekijoje.
Lietuvoje ji atostogaus iki birželio mėnesio, o tuomet pradės ruoštis kol kas svarbiausiam karjeros sezonui ir kovoms dėl kelialapių į Sočio olimpines žaidynes.
– Kaip leisi atostogas? – sportas.info paklausė A.Sereikaitės.
– Kaip ir visi čiuožėjai, po sezono vieną mėnesį skirsiu poilsiui. Kovo mėnesio pabaigoje su savo dviem draugėmis kelioms dienoms vyksiu pailsėti į Graikiją. Vėliau pas mano mamos seserį važiuosiu į Panevėžio r. Naujamiestį švęsti Šv. Velykų. Dar po kažkiek laiko pradėsiu palengva treniruotis – minsiu dviračio pedalus, pabėgiosiu.
Nemažai laiko skirsiu mokslams, šiemet baigsiu vienuoliktą klasę. Kai baigsiu mokslus, birželio pradžioje susirengsiu kelionei į Čekiją. Naująjį sezoną, kuris man bus labai svarbus, pradėsiu rugsėjo mėnesį. Labai noriu patekti į olimpines žaidynes ir tenai dalyvauti visų trijų rungčių varžybose. Dar bus ir estafečių varžybos, tačiau Lietuvoje nėra komandos.
– Ar nenorėtum per savo atostogas Vilniuje nueiti pačiuožti?
– Norėčiau, tačiau niekur nebūtų įmanoma čiuožti. Reikėtų normalaus dydžio arenos, o tokios Lietuvoje nėra. Kita vertus, namie būtų neįmanoma treniruotis vienai.
– Tavo sportinėje biografijoje prabėgo dar vieneri metai. Kaip vertini sezoną?
– Sezonas buvo labai sėkmingas. Tapau pasaulio jaunimo vicečempione 500 m distancijoje, tuo apdovanojimu ypatingai džiaugiuosi, nes nelabai tikėjausi laimėti medalį. Trečius metus iš eilės mano rankose – Europos jaunimo taurė, šį sezoną visose distancijose pagerinau savo asmeninius rekordus.
Labiausiai esu patenkinta 500 m distancijoje pasiektu rezultatu, tačiau mane nustebino ir pasiekimai 1000 m bei 1500 m (per pasaulio jaunimo čempionatą buvau aštunta) nuotoliuose. Esu labiau sprinterė, bet, pasirodo, galiu sėkmingai rungtyniauti ir ilgesnėse distancijose. Tuo esu maloniai nustebinta.
– Kas tau padėjo pasiekti tokių puikių rezultatų?
– Manau, kad labiausiai padėjo pratybos Čekijoje, kur treniravausi su gerais čiuožėjais trumpuoju taku. Šiemet į Kanadą treniruotis nevyksiu, 10 mėnesių praleisiu Čekijoje. Ten man tobulėti padeda treneris Jarmilas Hruzas.
– Ar per įvairias varžybas pamatei naujų varžovių, kurios bus tavo pagrindinės konkurentės, kovojant dėl kelialapio į Sočio olimpines žaidynes?
– Tai bus tos pačios varžovės, kurioms dabar yra daugiau kaip po 20 metų. Tai – Korėjos, Kinijos, Kanados, Amerikos, Olandijos, Vengrijos, Rusijos, Italijos sportininkės, su jomis reikės kovoti dėl patekimo į Sočio olimpiadą. Varžovių labai daug, o kelialapius lems tiktai dvejos pasaulio taurės varžybos, kurios 2013 m. spalio mėnesį vyks du savaitgalius iš eilės. Nei pasaulio, nei Europos čempionatai nieko nereikš.
– Tad kitais metais lenktyniausi ir jaunimo, ir suaugusiųjų grupėse?
– Taip. Jaunimo grupėje dar galėsiu rungtyniauti dvejus metus.
– Kur laikai iškovotas taures?
– Jas dažniausiai parsivežu į Vilnių, tačiau šiemet keletą palikau Čekijoje.
– Kaip galvoji, ar Lietuvoje užaugs tokio meistriškumo čiuožėjų trumpuoju taku, kaip tu?
– Kol aš sportuosiu, nelabai tikiu, kad jų užaugs. Tačiau dėl to neišgyvenu, turiu su kuo treniruotis. O vėliau gal ir atsiras koks talentas.
