Sekite 15min Google
Vilnietis vaikšto kiekvieną dieną ir tvirtu žingsniu įveikia nuo 3 iki 7 km distancijas bei rašo neįtikėtiną judėjimo istoriją. 80-mečio žingsniams galėtų pavydėti netgi jaunimas.
Jubiliejų sutinkantis J.Kliosovas, energiją ir sugebėjimus atidavęs savo auklėtinei, išsaugojo tą patį sportinį užsispyrimą bei ištvermę, kuriuos skiepijo čempionei.
Visų laikų geriausia Lietuvos penkiakovininkė L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė, dabar Seimo narė, šiandien džiaugiasi, kad jos pirmasis treneris savo jubiliejų sutinka tvirtu sportiniu žingsniu.
„Su treneriu kartu pradėjau ir baigiau savo sportinę karjerą. Kartu buvome daugiau nei 20 metų, nuėjome nelengvą kelią, bet niekada nebuvome susipykę ar pagalvoję apie išsiskyrimą.
Treneris mane atvedė į didžiąją penkiakovę ir užaugino iki pačių aukščiausių sporto aukštumų.
Jis – vienas geriausių trenerių, kurių aplink turėjau ne vieną. Abu mokėjome išgirsti vienas kitą, bendradarbiavome kaip komanda: aš išklausydavau trenerį, o jis mane ir bendromis pastangomis siekėme rezultato.
Ir mums puikiai pavykdavo. Kartais, kai mano pirmais treneris matydavo, kad man iš tikrųjų, galbūt, per sunku, jis leisdavo man pačiai pasirinkti, ką pati galėčiau daryti.
J.Kliosovas visada įsiklausydavo į mano norus ar nuomonę, buvo geras psichologas, puikiai nuteikdavo, nuramindavo.
Mes mokėjome puikiai bendradarbiauti, neiškildavo jokių ginčų, kaip treniruotis ir siekti tokių rezultatų, kuriuos pasiekėme.
Retas atvejis, kai treneris ir sportininkas gali taip sutarti. Mes atradome vienas kitą: treneris – mane, o aš trenerį, ėjome koja kojon, vienas kitą atitikome idealiai.
Kalbėjome viena sportine kalba, kvėpavome vienu ritmu, todėl ir rezultatai buvo puikūs. Bendradarbiaudami kartu sukūrėme olimpinį stebuklą.
Esu be gali dėkinga likimui, kad savo karjeroje sutikau tokį trenerį, kuris žinojo, kaip reikia elgtis, ką pasakyti reikiamu momentu, turėjo puikų sportinį pojūtį“, – savo įžvalgomis apie trenerį pasidalijo L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
– Nutilus didžiojo sporto aistroms, kas jums šiandien teikia didžiausią ramybę ir džiaugsmą širdyje?, – paklausėme jubiliejų sutinkančio J.Kliosovo.
– Esu labai patenkintas savo dabartiniu gyvenimu. Turiu butą, mašiną, sodybą, gaunu pensiją – ko daugiau reikia?
Vietoje penkių sporto rungčių dabar treniruoju tik vieną – kaip tiesiog mėgautis gyvenimu ir džiaugtis kiekviena diena.
Kasdien vaikščioju savo malonumui. Turiu susidaręs nuolatinį grafiką: vieną dieną nueinu 7 km, kitą – 3 ar 4 ir vėl kartoju viską iš naujo.
Kasdien darau mankštą, pagal galimybes džiaugiuosi pirtimi. Skaitau knygas, žiūriu televizorių, patinka detektyviniai filmai.
Pusę metų gyvenu sode Pagiriuose, kuriame netrūksta darbų. Nutolau nuo šiuolaikinės penkiakovės, nepatinka jos pakeitimai, kad neliko jojimo, o vietoje jo atsirado kliūčių ruožas.
Prisimenu anksčiau mes bėgome 4 km, plaukėme 300 m, tačiau šios tradicinės, itin didelės ištvermės reikalavusios distancijos buvo sutrumpintos prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes.
Siekiant sporto šaką padaryti dinamiškesnę ir patrauklesnę žiūrovams bei televizijai, Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjunga (UIPM) ir padarė tuos pakeitimus, kurie man nepatinka.
Tarptautinis olimpinis komitetas po Los Andželo olimpinių žaidynių iš varžybų programos gali išbraukti tas sporto šakas, kurios nesurenka daug žiūrovų, jos nėra patrauklios.
Taigi – vėl nežinomybė, ar šiuolaikinė penkiakovė toliau liks olimpinių žaidynių programoje.
Nepaisant to, mano širdyje dar vis dega kaitri penkiakovės ugnis, tebegalioja penkių rungčių priesaika.
Sulaukiau nemažai metų ir esu laimingas, kad savo gyvenimą susiejau su šiuolaikine penkiakove.
– Jei šiandien salėje sutiktumėte save – jauną, tik pradedantį trenerį Jevgenijų Kliosovą, kokį patarimą jam duotumėte, turėdamas dabartinę 80-mečio patirtį ir išmintį?
– Duočiau daug patarimų. Ankstesniais metais treneriams ir sportininkams buvo sunkios darbo sąlygos: baseinas – vienoje vietoje, šaudykla – kitoje, fechtavimas – trečioje.
Mes buvom kaip kokie naktiniai sargai – į penkiakovę visi žiūrėjo pro pirštus, treniruotis galėdavome tik gūdžiais vakarais, kai salės likdavo laisvos.
Plaukimo treniruotes buvusioje Vilniaus 7-iojoje vidurinėje mokykloje baigdavome tik apie 23-24 valandą, fechtuotis irgi pradėdavome vėlai vakarais, kai žmonės jau eidavo miegoti.
Dabar – situacija jau kita, sąlygos super. Todėl pradedančiajam treneriui patarčiau: sportuokite, sportuokite, sportuokite ir kentėkite, ateis ir jūsų valanda.
Labai svarbu surasti talentingą vaiką. Tačiau norint gerinti rezultatus, vieno talento neužtenka, reikalingas nuoseklus ir kruopštus darbas.
– Kiek metų atidavėte trenerio darbui ir ar dabar nepasiilgstate svarių pergalių džiaugsmo, varžybų emocijų, garbingų apdovanojimų?
– Treneriu dirbau nuo 1971-ųjų, iš viso 53 metus. Per daugiau nei pusę amžiaus suvalgiau ne vieną pūdą druskos ir atidaviau visą save, kad kiekviena džiaugsmo ir liūdesio akimirka virstų neįkainojama patirtimi.
Savo kailiu patyriau kiekvieną saldžią pergalę ir kiekvieną karčią pamoką, Išgyvenau visą emocijų spektrą: mačiau ir aukščiausias džiaugsmo viršūnes, ir giliausias nusivylimo pakalnes, savo širdimi sugėriau kiekvieną akimirką – nuo triumfo ašarų iki tylaus liūdesio.
Su trenerio darbu atsveikinau po Paryžiaus olimpinių žaidynių, kai savo karjerą baigė mano auklėtinė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Su ja kartu išėjau ir aš. Pastaraisiais metais Laurai padėjau tobulėti tik fechtavimo takelyje, o pagrindinis trenerio krūvis teko jos vyrui Andrejui Zadneprovskiui.
Tačiau likus metams iki Paryžiaus olimpinių žaidynių, taip susiklostė, jog gerą pusmetį teko lieti devynis prakaitus ir atsakyti jau už visas penkias rungtis.
Dabar šiuolaikinė penkiakovė mane lydi sapnuose, ją dažnai sapnuoju. Penkiakovė ir šiandiena mano širdyje, tų emocijų ir adrenalino trūksta mano šiandienos gyvenime.
– Jaunystėje irgi aktyviai sportavote, savo karjerą pradėjote nuo plaukimo, o kaip atsitiko, kad jį iškeitėte į sunkią šiuolaikinės penkiakovės rungtį, kurios varžybos vyko net penkias dienas – kasdien po vieną rungtį?
– Plaukimo treniruotes triskart per savaitę lankiau vienerius metus tuomečiame Vilniaus „Žalgirio“ baseine pas trenerį Romualdą Lagunavičių.
Tarp savo bendraamžių buvau vienas lyderių. Atėjus vasarai visi buvome paleisti atostogų.
Mano kaimynas prikalbino nueiti į šiuolaikinės penkiakovės treniruotę, kurios metu vaikai daug žaisdavo mano mėgstamą futbolą, į kurio treniruotes Vilniuje tada buvo didelė problema užsirašyti.
Kaimyno pasiūlymas patiko ir atsidūriau trenerio Simo Žekonio vadovaujamoje penkiakovės treniruotėje.
Visą rudenį žaidėme futbolą, nes baseinas po vasaros tuo metu dar neveikė. Atėjo metas ir treneris mus supažindino su penkiakove, kuri man patiko.
Ši sporto šaka mane kaip reikiant įtraukė. Atliekant karinę tarnybą Kijeve, teko treniruotis pas garsaus penkiakovininko pasaulio čempiono Boriso Oniščenkos trenerį Nikolajų Šinkarenką.
Tarnavau trejus metus ir buvau prižiūrimas šio trenerio, gavau daug naudingų pamokų.
Atstovaudamas Ukrainos rinktinei, dukart tapau SSRS jaunimo čempionato komandinių varžybų čempionu, įvykdžiau sporto meistro normą.
Kai perėjau į suaugusiųjų grupę, svarių pergalių nepavyko iškovoti, bet buvau patikimas estafetės komandos narys.
Tada šiuolaikinė penkiakovė buvo visai kitokia nei dabar. Kiekvieną dieną vykdavo atskirų rungčių varžybos, ypatingai buvo sunkus jojimo krosas su daugybe kliūčių.
Stipriausios mano rungtys buvo plaukimas ir fechtavimasis, neblogai ir šaudžiau.
Po tarnybos kariuomenėje tuometis Vilniaus „Dinamo“ draugijos pirmininkas Jurijus Popovas 1971-aisiais mane pakvietė dirbti šios sporto šakos treneriu.
Pagalvojai: didelio meistriškumo sportininku netapsiu, nepelnysiu medalių SSRS čempionate ir nepateksiu į olimpines žaidynes, tad kam tada man vargintis. Geriau tapti treneriu ir užsidirbti sau duoną.
– Sovietmečiu jums pavyko išugdyti pajėgių atletų: Arūną Aiduką, kuris SSRS tautų spartakiadoje užėmė šeštą vietą ir buvo pakviestas kandidatu į SSRS rinktinę, o artėjant Lietuvos nepriklausomybei ir dirbant kartu su Viačeslavu Kalininu parengėme keturis tarptautinės klasės sporto meistrus – Arūną Baranauską, Vladimirą Mačialovą, Tomą Narkų ir Vladimirą Dolgovą. Tai padaryti sovietmečiu nebuvo lengva, reikėjo, kad varžybose dalyvautų šešių šalių penkiakovininkai ir patekti tarp prizininkų.
– Nors Vilniuje sąlygos treniruoti penkiakovininkus buvo prastos, tačiau su Viačeslavu Kalininu tikrai daug padarėme, subūrėme puikią komandą, kuri sėkmingai pasirodydavo SSRS „Dinamo“ draugijos pirmenybėse.
Didelis stimulas tobulėti būdavo kasmet įvyksiančios kokios nors svarbios varžybos, ypač daug emocijų sukeldavo Lietuvos spartakiados ir Vilniaus – Kauno mačai.
Buvo tikslas siekti didelio meistriškumo, nugalėtojai ir prizininkai netgi galėjo tikėtis gauti butą, mašiną ar stipendiją.
Tačiau artėjant Lietuvos nepriklausomybei, sportininkams reikėjo išgyventi, jie pasuko į verslą ir viską teko pradėti iš naujo.
– Didelis jūsų talentas atsiskleidė, dirbant su Laura Asadauskaite, kuri į penkiakovę atėjo 2002-aisiais. Ar tada galėjote pagalvoti, kad prieš jus stovi būsimoji Lietuvos penkiakovės legenda?
– Puikiai prisimenu, kai atėjo tokia mažytė, smulkutė, sverianti vos 48 kg, tačiau itin energinga, guvi mergytė.
Laura į mūsų grupę buvo priimta kaip sparingpartnerė panevėžietei Ievai Povilonytei.
Treniravomės Lazdynų baseine, o atėjus į sporto salę per fechtavimo pratybas Ievai daviau pamoką, o Laurai parodžiau, kaip takelyje atlikti fechtavimo žingsnius.
Su Ieva išėjus iš sporto salės, pamiršau apie Laurą, galvojau, kad ji jau bus iškeliavusi namo.
Tačiau klydau. Sugrįžęs pamačiau, jog ji toliau pluša, įsisavina fechtavimo žingsnius.
Nustebęs pagalvojau, kad nieko sau, kokia užsispyrusi ir kantri naujokė. Laura buvo labai darbšti ir disciplinuota.
Jeigu pasakydavau, kad reikia penkis kartus nuplaukti po 200 m ar nubėgti atitinkamą atkarpą – ji tą nesispyriodama padarydavo, nenusukdavo nė vieno metro.
Lauros paklausiau, kokią ji turi svajonę. Dar neiškovojusi svarių pergalių, sportininkė rimtu veidu atsakė, kad nori tapti olimpine čempione.
Gražios pergalės pasipylė nuo 2007-ųjų: tais metais ji Berlyne tapo pasaulio čempionato bronzine prizininke ir iškovojo kelialapį į Pekino olimpines žaidynes.
– Ar buvo sunku ugdyti tokią superžvaigždę?
– Matydavau didžiulį Lauros siekį būti gera penkiakovininke, ji nepraleisdavo treniruočių. Su ja tikrai nebuvo sunku dirbti, sportininkei neturėjau jokių pretenzijų.
Žavėjo ne tik didelis jos meistriškumas, bet ir skrupulingas dėmesys išvaizdai: visada tvarkinga, gražiai susišukavusi, jos apranga visuomet žibėjo idealia tvarka.
Laura sportinį azartą suderindavo su neeiline elegancija, ji atrodė tarsi iš madų žurnalo viršelio.
Dar prisimenu vieną momentą, kai mes po kažkokių varžybų alkani atskubėjome vakarieniauti į restoraną.
Visi puolėme prie maisto, o Laura ne – ji pirmiausiai nuskubėjo į dušą ir nusipraususi prakaitą bei tvarkingai apsirengusi atėjo pavalgyti.
– Koks buvo jūsų darbo credo?
– Atiduoti viską, kad mokiniai pasiektų gerų rezultatų, išugdyti čempionus. Visą save buvau atidavęs penkiakovei.
Prieš savo vestuves perspėjau savo būsimą žmoną Leną, su kuria susipažinau atlikdamas karinę tarnybą Ukrainoje, kad trenerio darbas sunkus, ištisas dienas tenka praleisti treniruotėse, kelionėse, varžybose, ar ji norėsi turėti tokį vyrą.
Sutuoktinė sutiko. Mudviejų vestuvės įvyko po tarnybos kariuomenėje, prabėgus porai metų. Aukso žiedus sumainėme 1973-aisiais Vilniuje.
– Sporto pasaulis Laurą žino kaip geležinės valios kovotoją. O kokią ją, kurios nematė televizijos kameros, prisimenate jūs iš kasdienių, sunkių treniruočių?
– Prie viso to, ką jau pasakiau, norėčiau dar pridurti, kad Laura niekada niekur nepavėluodavo.
Prisimenu, per vieną treniruočių stovyklą ar varžybas Lenkijoje tuometis Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės rinktinės vyr. treneris Jurijus Moskvičiovas buvo piktas ant Lauros ir kažkodėl ją norėjo išvaryti iš rinktinės.
Vieną dieną Laurai nusprendus eiti pasivaikščioti, jai griežtai pasakė, kad 22 valandą turi sugrįžti į viešbutį.
Jau ir be penkių minučių dešimta vakaro, o sportininkės nėra. Pradėjau nervintis, iškilo pavojus nukentėti.
Ir staiga, nepavėlavusi nė vienos minutės, Laura pasirodė viešbučio vestibiulyje, kur jos sugrįžtančios laukė rinktinės vyr. treneris.
Kartais sakoma, kad trenerio ir auklėtinio ryšys kartais būna artimesnis nei šeimoje.
Labai džiaugiuosi, kad mūsų santykiai su auklėtine ir toliau išliko geri, kad Laura tapo Seimo nare, savo darbą atlieka nuoširdžiai kaip anksčiau per treniruotes.
Tikrai žinau, kad jokie gyvenimo smūgiai Lauros nepalauš, o tik dar labiau užgrūdins ir ji niekur neprapuls, nes tiesiog yra užprogramuota laimėti prieš savo likimą.
– Laurai atsisveikinus su šiuolaikine penkiakove, nusileido Lietuvos penkiakovės aukso amžiaus uždanga, kitoms sportininkėms sunku rasti kelią į pergalę. Kodėl Lietuvoje neužauga dar viena tokio didelio meistriškumo Laura?
– Mano nuomonė tokia: atėjus naujos plejados treneriams, jie nuėjo kitu keliu.
Mūsų, ankstesnės kartos trenerių tikslas buvo surasti nors vieną talentą ir jį išpuoselėti.
Dabar pagrindinis dėmesys skiriamas masiškumui. Atsirado daug įvairių amžiaus grupių, kurių sportininkai treniruojasi ir dalyvauja varžybose. Ugdyti įvairaus amžiaus sportininkus, turbūt, reikėtų kokių 100 trenerių.
Jeigu pas mane būtų atėjusios 10-15 tokių, kaip Laura, kažin ar būčiau pajėgęs išugdyti olimpinę ir pasaulio čempionę.
– Iš šiuolaikinės penkiakovės išėjo auksinė trenerių epocha Jurijus Moskvičiovas, Jevgenijus Kliosovas ir Viačeslavas Kalininas, kurie ant savo pečių išlaikė visą nepriklausomos Lietuvos penkiakovės aukso amžių. Kaip galvojate ar estafetė perduota patikimiems treneriams?
- Lietuvos šiuolaikinė penkiakovės federacija turi puikų generalinį sekretorių, praeityje pajėgų penkiakovininką ir gerą, malonų žmogų Justiną Kinderį.
Dirba treneriai. Tačiau, manau, būtinai reikia keisti sporto sistemą, kuri naujų čempionų neužaugins.
Lietuvoje sportininkų rengimo sistema susiduria su didele problema ties 18–19 metų riba, kai baigiasi sisteminis finansavimas sporto centruose.
Jauniems sportininkams, sulaukus tokio amžiaus, tenka patiems pasirinkti vieną kelią: ar toliau sportuoti, ar baigti savo karjerą ir galvoti, kaip užsidirbti sau duoną.
Anąkart kalbu su vienu treneriu, dirbančiu Sostinės sporto centre, o jis man ir sako, kad iš jo nereikalaujama jokių rezultatų, svarbiausia reikia turėti dvi grupes po 12 žmonių – ir viskas gerai.
Kai tokia tvarka, ar galima tikėtis gerų rezultatų? Tikrai ne.
