Sekite 15min Google
Prieš daugiau nei septynerius metus Nacionalinio dvikryptės sportininkų karjeros centro idėją kartu su kolegomis realybe pavertusi dr. I. Staškevičiūtė-Butienė iki šiol dvikryptės karjeros klausimais konsultuoja sportininkus ir jų aplinkos žmones. Pasak pašnekovės, neretai tenka įkalbinėti tėvus, mokytojus, trenerius ir sporto organizacijas, kad atletui labai svarbu turėti ir kitą kelią, kad jis jaustųsi saugus ir pasitikintis savimi. Ne mažiau reikšminga padėti patiems sportininkams suprasti, kad nebūtina visose gyvenimo srityse siekti „120 procentų“ – svarbiausia atrasti vidinę ramybę suteikiančią pusiausvyrą. Be to, ne visada pergalių siekiantys žmonės geba suprasti, kad sportas suteikia daugybę darbo rinkoje vertingų įgūdžių – atsparumą nesėkmėms, atkaklumą, gebėjimą veikti sudėtingomis aplinkybėmis.
– Su sporto bendruomene daug kalbate apie dvikryptę karjerą. Kiek šiandien ji supranta, ką iš tiesų apima ši sąvoka?
– Kai tenka dirbti ar kalbėti su sporto šakų federacijomis ar organizacijomis, nekalbu apie sportininkus, tai dažniausiai dvikryptė karjera suvokiama labai siaurai, kad tai mokslai ir sportas. Be to, sporto organizacijos neretai nesupranta, kuo čia jos dėtos prie dvikryptės karjeros. Tai padedame organizacijoms suvokti, kad labai svarbu sportininką supanti aplinka, kultūros formavimas.
Pavyzdžiui, neseniai kalbėjome apie dvikryptę karjerą su viena iš sporto organizacijų ir jos atstovai nusistebėjo, kad viena dvikryptės karjeros dalių yra talento ugdymas. Žmonės nelabai supranta arba neįsigilina į šią temą. „Dvikryptė“ yra turbūt neteisingas lietuviškas žodis, galbūt turėtų būti dvipusė ar kažkaip panašiai. Neretai nesuprantama, kad kartais būna ir keturios kryptys, kai žmogus vienu metu balansuoja su keturiais dalykais ir sportas yra vienodai svarbus su kitais lygiagrečiai einančiais dalykais. Todėl didžiąją dalį laiko didinu žmonių supratimą, kas tai yra dvikryptė karjera, kad tai nėra tiesiog diplomo gavimas ir jo įdėjimas į stalčių.
– Kaip praktiškai padedate sportininkams derinti sportą, studijas ir karjeros pasirinkimus?
– Lietuvos sporto universiteto, kuris turi Nacionalinį dvikryptės sportininkų karjeros centrą, pagrindinis darbas – padėti derinti ir užtikrinti, kad sportininkai nemestų studijų. Dažniausiai tai atsitinka paskutiniuose studijų metuose – kai nėra laiko parašyti baigiamojo darbo, sportininkas sako „rytoj parašysiu“ ir taip tęsiasi metai iš metų bei nesibaigia niekada. Tai mūsų vienas iš pagrindinių darbų yra individualaus studijų grafiko parengimas.
Ne mažiau svarbus ir darbas su karjeros konsultantais mokyklose. Kalbame apie vaikus, paauglius, jaunimą, kurie priima sprendimus dėl karjeros. Kai jaunimas priima sprendimą, tai turi didelį lūkestį daryti didelę karjerą sporte, tada mokykla visiškai nueina į antrą planą. Vis dėlto po kažkiek metų šie jauni žmonės vėl grįžta atgal į mokyklos suolą arba negrįžta dėl įvairių moralinių ir socialinių normų nesupratimo. Iš kitos pusės, kartais jie nusprendžia mesti sportą todėl, kad mano, jog iš sporto neišgyvensi. Karjeros konsultantai – tai žmonės, pas kuriuos vaikai ateina ir, jeigu jie nesugeba padėti vaikams suprasti arba neįvertina jų galimybių, gali nutikti dalykai, apie kuriuos kalbame. Mes visi dar kažkaip iš tų sovietinių laikų esame pripratę, kad karjera yra tas dalykas, kurį renkamės visam gyvenimui. O juk šiandien, pavyzdžiui, mediciną baigęs žmogus gali ją mesti ir pereiti į visiškai naują sritį.
– Kokių pokyčių pavyko pasiekti dirbant su ugdymo įstaigomis ir sporto organizacijomis?
– Vienas iš pagrindinių dalykų, ties kuriuo tikrai daug dirbome ir ką šiai dienai turime, kad dauguma mokyklų suprato dvikryptės karjeros reikšmę ir naudą bei turime ilgalaikį bendradarbiavimą. Važinėjau po mokyklas, daug kalbėjome su mokyklų ar sporto klasių vaikais, mokytojais, karjeros konsultantais, tai išaugo į ilgalaikį ryšį su mokyklomis ir kai kuriomis sporto organizacijomis. Jos tuo tiki ir netgi kuria dvikryptės karjeros strategijas. Sporto organizacijos pradeda taikyti ir gerąsias praktikas.
– O su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate dirbdami dvikryptės karjeros srityje?
– Turbūt pagrindinis iššūkis yra susitikti su žmonėmis, kurie nėra susiję su sportu, nes jie mano, kad sportas yra ne darbas, tai yra hobis. Tai tipinis stereotipas apie sportą. Kada žmonėms pasakai, kad dirbi su dvikrypte karjera, jie klausia, kas tai yra. Kai paaiškini, tada tie žmonės klausia, o kam to reikia, nes, jų nuomone, tai taip paprasta, kaip, tarkime, mezgimas. Tada bandau paaiškinti. Sakau, kodėl, pavyzdžiui, žmogus gali išvažiuoti į muzikinius konkursus ir viskas yra gerai, bet, jeigu žmogus išvažiuoja į tarptautinę treniruočių stovyklą dviem savaitėms, tai jau nelabai gerai. Atrodo, muzikantus, menininkus arba, pavyzdžiui, matematikos olimpiadai besirengiančius moksleivius žmonės supranta geriau.
Tai pagrindinis iššūkis – stereotipų laužymas. Reikia padėti suvokti, kad vis dėlto sportas yra darbas, profesija ir kad sportininkui tenka daug „atidirbti“, nes fizinis nuovargis iš tikrųjų trukdo ir tai kitai lygiagrečiai einančiai sričiai arba dalykų subalansavimui. Sunkiausia įtikinti mokytojus.
Kalbant apie sportininkus, jeigu jauni žmonės sportuoja, dažniausiai turi rožines svajones ir galvoja, kad viskas bus gerai. Tai turbūt yra amžiaus grupės specifika. Kada jau kalbi su suaugusiais sportininkais, tada jau iššūkiu tampa ne studijos, o darbas ar net trečia veikla – ir studijos, ir darbas, ir sportas, nes dažniausiai sportą tie žmonės finansuoja iš atlygio už kitą darbą. Ne visi gauna finansavimą sportui ir tada kyla tas klausimas, kas yra pirmoje vietoje. Aišku, sportas visada būna pirmoje vietoje, tada antroje vietoje būna tai, iš ko duoną valgai – tai darbas ir tik tada, jeigu lieka laiko, studijos. Susiduriame su tuo sportininkų įsivaizdavimu, kad ateis į universitetą, pabus, pamojuos ranka ir diplomas pats ateis. Susiduriama su tuo, kad ateinama diplomų, o ne žinių.
– Kokias svarbiausias pamokas išmokote iš šios patirties ir kaip jos padėjo tobulinti sportininkams teikiamą pagalbą?
– Pirma taisyklė – sportininkas turi suprasti, kad turi iššūkį. Tai yra pirmas žingsnis į pokytį. Be to, pagrindinė pamoka, kurią išmokau, kad sportininkams nereikia duoti atsakymų. Reikia sukandus dantis iškentėti, kol supranta, kad to reikia jiems patiems. Svarbu nenurodinėti žmogui, ką daryti, bet padėti susiprasti ir atsakyti į tam tikrus klausimus. Tie klausimai dažniausiai kirba galvose, tik ne visus klausimus sugebame įsivardinti, įsisąmoninti.
Į dvikryptę karjerą žiūriu kaip į daugiakryptę. Manau, kad dvikryptė karjera nėra vien apie tai, kad žmogus sportą derina su darbu, ar sportą su mokslais. Manau, kad tikslas yra rasti balansą gyvenime. Jeigu balanso gyvenime nėra, dažniausiai tai kerta per sveikatą, emocijas ir iš to išeina visi kiti su tuo susiję dalykai. Kas dažniausiai atsitinka su sportininkais, kad jie nori daryti viską 120 procentų ir visose srityse. Susumavus 120 procentų su 120 jau yra 240, o gyvenime yra tik 100 procentų. Labai svarbu sportininkui suvokti, kad kažkurį dalyką galima daryti ne taip gerai, bet reikia išmokti jaustis dėl to gerai. Tai pagrindinis iššūkis. Dažniausiai, ką darome, bandome paaiškinti sportininkams, kad jie gali ne viską daryti 120 procentų, bet svarbu rasti kiekvienam savo individualų balansą, kad viduje jaustųsi gerai, nestresuotų naktimis ir neatsibustų išpilti šalto prakaito, nes kažką pamiršo ar nepadarė.
Kitas dalykas, ką bandome daryti, tai skirti dėmesį vadinamiesiems „transferable skills“ (perkeliami įgūdžiai – aut. past.). Pastebėjau, kad labai dažnai sportuojantys žmonės nepagalvoja, kad sportas vysto tam tikrus gyvenimo įgūdžius, kurie normaliam mirtingajam ne visada yra lengvai išmokstami arba užtrunka daug ilgiau. Tai atsparumas nesėkmei, darymas per negaliu, išsisukimas iš tam tikrų situaciją ir panašūs dalykai. Tokie sportininkai jau parengti darbo rinkai, bet jie negeba to iškomunikuoti, nes retai patys suvokia, kad turi tas stipriąsias puses.
– Ko reikia iš sportininką supančios aplinkos, kad dvikryptė karjera būtų sėkminga?
– Jeigu sportininkas neturi sukurtos tam tikros aplinkos, infrastruktūros, kuri sako, kad gali tam tikrus dalykus daryti, tai jis to ir nedarys. Nepatogu, pavyzdžiui, minioje su ausinėmis kažką mokytis. Reikia suvokti, kad reikia sukurti tinkamą infrastruktūrą – nereikia ypatingų pastatų, užtenka kambario su rezervacija, kuriame galima pasimokyti, knygą paskaityti. Kartais viename kambaryje sportininkai gyvena ne po vieną, o po kelis. Tai tinkama infrastruktūra yra pirmas dalykas. Antras – kad ir treneris būtų ne tik tas, kuris rūpinasi sportiniais rezultatais, bet ir tas, kuris kartais paklausia, kaip sportininkui sekasi kitoje gyvenimo pusėje, ar jis turi draugų be sporto. Paprastas klausimas, kuris yra be proto svarbus. Dažniausiai sportas apriboja kontaktus, bet gebėjimas bendrauti su žmonėmis už sporto ir matyti kitokį pasaulį irgi yra ne mažiau svarbu. Treneris turėtų būti ne tik treneris, bet ir edukatorius, vienas iš mentorių.
Kalbant apie sportininkus, saugiai besijaučiantis sportininkas yra tas, kuriam neskauda galvos dėl to, kas bus rytoj, tik tada jis gali atiduoti 120 procentų savęs. Sportininkas gali turėti geriausią sporto įrangą, geriausią infrastruktūrą, bet, jeigu jis žinos, kad nėra apsaugotas visomis prasmėmis, tai rūpinsis dėl rytojaus ir tikrai saugos save. Mano dvikryptės karjeros koncepcija – sportininkas neturi sukti galvos dėl to, kaip jis gyvens rytoj.
Nacionalinė sporto agentūra talkina Erasmus+ projektui „STARS“. Projekto tikslas – sukurti mokslo įrodymais pagrįstą sportininkų dvikryptės karjeros mentorystės programą, kuri padėtų sportininkams sėkmingai derinti sportą su studijomis ar profesiniu mokymu ir pasirengti karjerai po sporto. Interviu su I. Staškevičiūte-Butiene atliktas renkant medžiagą apie skirtingų šalių gerąją praktiką.
