Matyt Olimpinė karštinė ir dėmesys atletei išėjo tik į naudą, tad vos susitikus su „15min.lt“ žurnalistu, K.Vnukova, kaip iš vaikystėje puikiai išmokto eilėraščio, mintinai beria „gyvenu gerai, viskas gerai“... Ir žinoma, šypsosi.
Pradėkime nuo to laiko tarpo, kuomet grįžai iš Pekino – ką veikei šį laiką?
Ilsėjausi ir atostogavau. Visų pirma susitikau su visais draugas, simboliškai pakėlėme po taurę šampano. O vėliau su draugu savaitę praleidau Turkijoje. Nuo rugsėjo vidurio jau pradėjau treniruotis.
Kokio pobūdžio pratybos vyksta?
Kadangi vasaros sezonas jau beveik baigtas, o žiemos dar neprasidėjęs, tad kol kas dirbu ties bendru fiziniu pasirengimu (kuomet atėjau į Vilniaus „Vingio“ stadioną, Karina kartu su vaikinais žaidė krepšinį – Aut. Past.). Pirmosios varžybos manieže laukia iš karto po Naujų metų.
Pabandyk apžvelgti šių metų savo sezoną, nuo pat Naujųjų Metų iki Pekino olimpinių žaidynių.
Žiemos sezonas man buvo tikrai pats geriausias karjeroje, neblogai susiklostė ir vasaros, Tačiau jis buvo labai permainingas. Pagal tai, kokį darbą su trenere esame atlikę, tikėjomės kur kas geresnio. Juo labiau ir metų pradžioje galvojau apie olimpinį A normatyvą (195cm.), o dabar jau matau, jog per vasarą taip ir neperšokau 190. Pavasarį ir fiziškai labiau stipri jaučiausi. Galų gale ir Olimpiada uždėjo sav o ranką – nežinau ar yra pasauly atletas, kurio nė trupučio psichologiškai neveiktų dalyvavimas tokiame turnyre. Nors konkretūs tikslai ar rezultatai nebuvo keliami, tačiau gyvenu tarp žmonių ir tai jaučiau.
Gal kiek nuvalkiot tema, tačiau ką manai apie tuos komentatorius, kurie po Pekino visus sportininkus, nelaimėjusius medalių malė į miltus?
Aš tokių komentarų tiesiog neskaitau. O pasakyti jiems norisi tik vieną – pabandykite patys gauti kelialapį į Olimpiadą ir suprasite, ką tai reiškia ir kiek metų reikia dirbti ir atidavinėti save iki išsekimo. Į Olimpiadą važiuoja ne turistai. Tiesiog karavanas eina, o šunys lojo ir los...
O ar pati gali įvardinti savo ateities potencialą?
Tikrai jaučiu, kad galiu peršokt 195cm. Dėl daugiau – kol kas nežinau.
Rudenį vyks LLAF (Lietuvos lengvosios atletikos federacijos) ataskaitinė konferencija. Ten turės būti pateikti ir patvirtinti planai kitam sezonui. Kaip manai, koks aukštis bus įrašytas prie tavo pavardės?
Tuos skaičiukus savo planuose įrašo treneriai. O ir įrašo jie apsidrausdami kiek mažiau, nei galvoja iš tikrųjų. Tačiau mes visą laiką su trenere tariamės ir prieš kiekvieną startą aš gan tiksliai galiu pasakyti, ko tikėtis. Būna dienų, kai jaučiu, kad noriu ir galiu kovoti, o būną... ne ta koja iš lovos išlipi. Dažniausiai tai būna tada, kuomet susikaupia per daug startų vienu metu – tada apima apatija ir dingsta užsivedimas.
O pačių varžybų metu, tarp šuolių su trenere kalbatės?
Daugelyje varžybų būnu viena. O kai trenerė būna, daugiausiai ji pataria dėl technikos. Visus psichologinius ir nusiteikimo momentus aptariame prieš ir po varžybų, tada būna ir emocijų proveržių. Juk esame žmonės, tai natūralu.
Jei pažiūrėtumėm dar plačiau – koks šis sezonas buvo lengvaatlečiams apskritai?
Sezonas buvo geras, turim olimpinį medalį. Iš bendrai, jei žiūrėtumėm pasiekimus sportininkų, kurie jau pasiekė brandos amžių, jie pasirodė tikrai gerai. Tai ir ėjikės, ir Živilė Balčiūnaitė. Gal kiek nepasisekė ėjikams ir septynkovininkėms, tačiau šis sezonas nėra iš tų, kurį galėtumėm vadinti „juodu“.
Ar jau matai, kas jaunimo tarpe galėtų siekti sėkmingų rezultatų būtent šuoliuose į aukštį?
Šuolis į aukštį yra ne vaikų rungtis ir talentai pasimato gana vėlyvame amžiuje. Reikia, kad žmonės pragyventų brendimo laikotarpį, tuomet labai keičiasi sportininko psichologija. O šuolių rungtys yra būtent psichologinės. Realiai apie tuos, kurie taps šuolininkais, galima kalbėti, kuomet žmogui sukanka dvidešimt. Dažnai vaikų amžiaus grupėje turėti rezultatai kažkur dingsta. Tada belieka klausimas, ar sportininkas ras savyje jėgų pakilt iš duobės. Man irgi buvo panašiai.
Ką tau davė dalyvavimas Olimpinėse žaidynėse – apsiraminimą, kad jau viską pasiekei ar postūmį eiti toliau?
Važiuodama į Pekiną nekėliau sau jokių konkrečių tikslų užimti vienokią ar kitokią vietą. Šios varžybos man davė aiškų supratimą, kad šuolininkės, kurios anksčiau atrodė kai kažkokie antžmogiai, iš tikrųjų tėra paprasti žmonės ir su jomis galima kovoti. Tad patekti į olimpinį finalą tikrai galima. Dėl prizinių vietų kol kas nieko nesakau, tai labiau sėkmės dalykas, tačiau su jomis varžytis galima.
Ir paskutinis klausimas Olimpine tema – jei leistų pasirinkti – prizinė vietą Europoje ar dar viena olimpiada, koks būtų tavo pasirinkimas?
Dar viena Olimpiada po prizinės vietos Europoje.
