Sekite 15min Google
Iki šiol toliausio skrydžio bemotoriu parasparniu rekordas priklausė Andriui Baltuonei, kuris jį pasiekė 2017 metais, tuomet buvo užfiksuotas 331,13 km atviras nuotolis ir 345,96 km atstumas, naudojant iki trijų posūkio taškų.
Egidijus Šatas tapo vienu iš vos trijų Lietuvos pilotų, kuriems yra pavykę parasparniu įveikti daugiau nei 300 kilometrų. Per šią kelionę į Braziliją šią ribą jis viršijo net trijuose skrydžiuose.
Įdomu tai, kad įspūdingą rezultatą pilotas pasiekė po penkių mėnesių pertraukos, kai dėl patirtos kelio traumos beveik visą vasarą negalėjo skraidyti. Dar prieš kelionę į Braziliją nebuvo aišku, ar jis apskritai galės grįžti į dangų.
Dešimt valandų tarp debesų
Rekordinio skrydžio diena Egidijui Šatui prasidėjo dar prieš aušrą. Šiek tiek po ketvirtos valandos ryto – pasiruošimas, mankšta, pusryčiai, o apie septintą valandą pilotas jau kilo į orą. Nusileido tik apie penktą vakaro. Iš viso skrydis truko 10 valandų ir 5 minutes.
Nors į Braziliją E. Šatas vyko turėdamas tikslą pagerinti Lietuvos rekordą, apie šią ambiciją stengėsi nedaugžodžiauti. Pasak jo, ilguose skrydžiuose pernelyg didelis noras pasiekti rezultatą gali tapti didžiausiu priešu.
„Su ilgais skrydžiais esu išmokęs, kad kuo labiau nori, kuo didesnę ambiciją turi, tuo greičiau tave „patupdo“ ant žemės. Vykau į Braziliją turėdamas mintį pagerinti rekordus, tačiau ja dalinausi atsargiai ir tik su labai artimais žmonėmis. Tiesiog norėjau sau įrodyti, kad galiu išlaikyti save tokioje būsenoje, kurioje skrendu, ir tikėjau, kad tai atves prie laukiamo rezultato“, – pasakoja pilotas Egidijus Šatas.
Pirmąjį ilgą skrydį pilotas atliko jau pirmąją ekspedicijos dieną. Tuomet jam pavyko viršyti ankstesnį atviro nuotolio rekordą, tačiau iki antrojo rekordo pritrūko maždaug kilometro. Kito sėkmingo bandymo teko laukti septynias dienas – kol pilotas atgavo jėgas ir vėl susiklostė tinkamos meteorologinės sąlygos.
„Patikėjau turbūt tada, kai skrydžio prietaisai parodė reikiamą atstumą. Tada jau leidau sau pasidžiaugti, iš turimų dviejų kilometrų aukščio galiu laisvai nuskristi dar dvidešimt kilometrų“, – prisimena rekordinio skrydžio akimirką parasparnių pilotas.
Kai iki žemės lieka vos 140 metrų
Ilgo nuotolio skrydžiai parasparniu – ne vien gebėjimas išbūti ore. Pilotui nuolat tenka ieškoti šiltų kylančių oro srovių, vertinti besikeičiančias meteorologines sąlygas, stebėti debesis, pasirinkti tinkamą greitį ir aukštį. Visa tai reikia daryti valandų valandas, net kai ima jaustis fizinis nuovargis.
Rekordinio skrydžio metu parasparnių pilotui teko patirti ir akimirkų, kai atrodė, jog kelionė gali baigtis gerokai anksčiau.
„Ryte buvo momentas, kai nužemėjau iki 140 metrų aukščio ir tik paskutinę minutę šiltą oro srovę pasufleravo vietinių maitėdžių grifų būrys. Prisijungiau prie jų skriejimo ir išsikapsčiau atgal iki debesų pado, kuris tuo metu buvo apie 1 400 metrų. Gerai, kad buvau gerai pailsėjęs – tokie momentai reikalauja maksimalaus susikaupimo, sėkmės ir gebėjimo nesuklysti, nes nusileidimo galimybių Brazilijoje tikrai mažai“, – pasakoja jis.
Tąkart pilotas skrido virš sunkiai įveikiamų brūzgynų, už kurių tyvuliavo ežeras. Prarasti kylančią oro srovę būtų reiškę atsidurti itin sudėtingoje situacijoje. „Tuo momentu iš tiesų ėjau all in – teko dainuoti, kad nuimčiau įtampą“, – juokdamasis prisimena E. Šatas.
Dar kartą iki maždaug 300 metrų aukščio jis nusileido apie pirmą valandą dienos, tačiau ir tuomet sugebėjo surasti šiltą oro srovę bei pakilti atgal iki debesų. Tą dieną jų padas siekė apie 2 100 metrų aukštį. Pasak piloto, skraidant tokius atstumus svarbu ne tik meteorologinės žinios ir techninis meistriškumas, bet ir gebėjimas išlaikyti tinkamą psichologinę būseną. „Ilgas skrydis reikalauja ne kažkokio beprotiško, smūginio susitelkimo, bet labai ilgo buvimo momente. Kad galėtum ilgai būti momente, turi tikrai gerai jaustis. Manau, kad tam, kad gerai skristum, turi labai, labai gerai save pažinoti“, – pasakoja Egidijus Šatas.
Kodėl rekordų siekiama būtent Brazilijoje?
Brazilijos šiaurės rytai jau daugelį metų traukia ilgo nuotolio skrydžių entuziastus iš viso pasaulio. Šis regionas išsiskiria didelėmis atviromis teritorijomis, gana pastovia vėjo kryptimi, aukšta temperatūra ir palankiomis sąlygomis ilgai išsilaikyti ore.
Skirtingai nei Lietuvoje, kur terminių skrydžių sezonu pilotai paprastai pradeda skraidyti apie vienuoliktą valandą ryto, Brazilijoje kylančios šilto oro srovės gali susiformuoti jau pusę septynių. Tai leidžia ore praleisti beveik visą dieną ir įveikti šimtus kilometrų. „Brazilija nuo Lietuvos skiriasi tuo, kad čia tikrai dažniau būna tinkamos skraidymo sąlygos, o šiame regione vėjo kryptis išlieka labai panaši. Debesų padas neretai būna aukštesnis. Lietuvoje esame įpratę prie pusantro–dviejų kilometrų aukščio, o Brazilijoje galima pradėti skristi septintą ryto ir tęsti iki pat saulėlydžio“, – aiškina E. Šatas.
Vis dėlto tokios ekspedicijos sudėtingos ne tik ore. Nusileidus už kelių šimtų kilometrų nuo starto vietos, pilotą dar reikia surasti ir pargabenti. Dėl sunkiai įveikiamų vietovių būtina iš anksto planuoti nusileidimo vietą, palaikyti ryšį su ant žemės dirbančia komanda ir turėti atsargines ryšio priemones.
Rekordinio skrydžio metu E. Šatas su savimi turėjo du telefonus, mobiliojo ir palydovinio ryšio sekiklius. Brazilijos šiaurėje, pasak piloto, diena pasibaigia itin staigiai, sutemsta jau 17:30, todėl pakuoti įrangą pasiekti artimiausią privažiavimą tekdavo ir tamsoje.
Rekordas po traumos
Šių metų Lietuvos rekordas E. Šatui ypatingas ir dėl to, kad dar prieš kelis mėnesius jo kelionė į Braziliją buvo pakibusi ant plauko. Pilotui lūžo kelio girnelė, todėl jis penkis mėnesius negalėjo skraidyti. „Ir čia neskubėkite kaltinti parasparnių sporto, nes traumą patyriau važiuodamas paspirtuku po skrydžio parasparniu. Labai, labai nepatikima transporto priemonė. Labai nerekomenduoju“, – juokauja pilotas.
Iki išvykimo į Braziliją jis taip ir nespėjo atlikti rimtesnio skrydžio Lietuvoje. Pirmąjį pakilimą po ilgos pertraukos E. Šatas suplanavo Rio de Žaneire, nuo maždaug 500 metrų aukščio uolos šlaito, netoli garsiojo Kopakabanos paplūdimio. „Mano galvoje buvo toks planas: pirmą skrydį po penkių mėnesių pertraukos atlikti būtent ten. Labai džiaugiuosi, kad sutikau draugišką vietinį pilotą, kuris mane paruošė šiam skrydžiui, nes bėgti nuo to stataus skardžio buvo tik vienas šansas. Dėl statumo ten nėra galimybės sustoti“, – prisimena jis.
Sėkmingai pakilęs ir nusileidęs paplūdimyje, pilotas pajuto, kad pasitikėjimas savimi grįžo. Nors kelio trauma dar priminė apie save ir nusileidžiant reikėjo ypatingo atsargumo, tai nesutrukdė po kelių dienų pradėti ilgųjų skrydžių ekspedicijos. „Džiaugiuosi, jog Lietuvos medikai padarė tikrai nuostabų darbą, ir noriu jiems padėkoti, kad dėl kokybiškai sutvarkytos girnelės galėjau vėl kilti į dangų“, – sako E. Šatas.
Penkiolika metų danguje
E. Šatas parasparniais skraido jau 15 metų. Per šį laiką jam teko pakilti daugelyje Europos šalių, taip pat Jungtiniuose Arabų Emyratuose, JAV, Indijoje ir Brazilijoje. Nors įspūdingiausi nuotolio rekordai pasiekiami užsienyje, pilotas pabrėžia, kad ir Lietuva turi savitų skraidymo privalumų. Tobulėjant parasparnių įrangai, vis daugiau pilotų atranda sklandymą lygumose, kuriam mūsų šalies kraštovaizdis itin tinkamas.
Pasak E. Šato, užsienio pilotams Lietuva įdomi dėl savo gamtos, nedidelių laukų, upių ir miškų formuojamo reljefo bei galimybių pažinti sklandymą lygumose. O pačiam pilotui skraidymas jau seniai yra daugiau nei sportas. Vasaromis Drevernos uoste jis vysto „Debesų medžiotojų“ veiklą, kviesdamas žmones patirti skrydį, taip pat ne vienerius metus Lietuvoje organizuoja ekspedicijas parasparnių pilotams iš Šveicarijos.
Po dešimties valandų virš Brazilijos ir pagerinto Lietuvos rekordo Egidijus Šatas sako, kad didžiausias iššūkis ilgų skrydžių metu – ne nugalėti baimę, o išmokti su ja gyventi. „Baimė yra labai geras žmogaus saugumo mechanizmas, tačiau ji gali paralyžiuoti gebėjimą priimti teisingus sprendimus. Baimę teko ne kartą atpažinti ir sveikai panaudoti viso skrydžio metu. Skrydis išmoko su ja gyventi ir turėti ją šalia kaip naudingą įrankį, kuris padeda, o ne trukdo“, – sako naują Lietuvos rekordą pasiekęs parasparnių pilotas.
- Parasparnis – tai orlaivis be variklio. Visa skrydžiui reikalinga įranga telpa į kuprinę ir sveria maždaug 20–25 kilogramus. Aukštį pilotas įgauna surasdamas nematomas kylančias šilto oro sroves - termikus. Termike sukdamas ratus pilotas kyla, tuomet sklendžia pirmyn ir palaipsniui praranda aukštį, kol suranda kitą kylančio oro zoną. Taip, nenaudojant nei variklio, nei degalų, per vieną dieną galima įveikti šimtus kilometrų. Pilotui visą dieną tenka skaityti atmosferą, vertinti debesų raidą, vėją, reljefą ir žemės paviršių, numatyti, kur gali susiformuoti kitas termikas, ir kartu visuomet turėti saugaus nusileidimo variantą.
