Artėjant varžyboms D.Kutkaitė susitiko su prezidentu ir gerą pusvalandį bendravo. V.Adamkus jai įteikė oficialų raštą, kad yra oficialus šio renginio globėjas. Prezidentas nustebo, jog varžybose dalyvaus 150 gimnasčių, atstovaujančių 14 šalių.
Pakvietus V.Adamkų atvykti į iškilmingą varžybų atidarymą ir stebėti kovų, ilgiau pabūti su gimnastėmis, V.Adamkus atsakė: „Stengiuosi dalyvauti visuose sporto renginiuose, kur tik esu kviečiamas, tačiau šįkart negaliu pažadėti, ar galėsiu atvykti į varžybas“.
Kone mėnesiui turėsiu išvykti į JAV, nežinau, ką medikai su manimi darys – ar mane operuos, ar ne. Laukiu Čikagos Šiaurės Vakarų universiteto atasakymo. Jeigu tuo metu būsiu Lietuvoje, tai būtinai atvyksiu”.
D.Kutkaitė pasiteiravo prezidento, kaip jis dabar jaučiasi. Atsakymas buvo toks, kokio ir tikėtasi: „Pagal savijautą, atrodo, jog esu sveikas, sveikutėlis. O kai daktarai įlenda į mano vidų, tai tas pats chirurgas, ta pati šešių gydytojų komanda, sako, kad jiems dar reikia aiškintis, kad man dar taikytina priežiūra.
Prabėgus šešiems mėnesiams po šaldymo operacijos, vėl turėsiu gultis į Šiaurės Vakarų universiteto ligoninę. Jeigu tie 10 proc. ligos yra pristabdyta, tai, kaip žmonės sako, galėsiu gyventi ir su tuo. Bet jeigu liga, ką medikai matė paskutinį kartą, plečiasi, tai nežinau, ką jie su manimi darys” – sako V.Adamkus.
Svarbu, kad pratęstų gyvenimą. Stengiuosi normaliai gyventi, vaikščiodamas nedejuoju, jog esu ligonis. Kiti, kai išgirsta apie šią ligą, tai netenka žado, galvoja, kad jau viskas baigta, vaikšto ir skaičiuoja, kiek liko gyventi.
Šypsodamasis jis taria, kad pasikalba su Dievu ir prašo, kad dar būtinai jis duotų porą metų pagyventi, nes likę daug nebaigtų darbų.
„Svarbu, kad pratęstų gyvenimą. Stengiuosi normaliai gyventi, vaikščiodamas nedejuoju, jog esu ligonis. Kiti, kai išgirsta apie šią ligą, tai netenka žado, galvoja, kad jau viskas baigta, vaikšto ir skaičiuoja, kiek liko gyventi. Aš priešingai: pasakiau, kad kovosiu iki galo.
Namie nevaikšatau nuo lango iki lango ir nesuku sau galvos, ką veikti. Įsipareigojimų turiu daug ir įvairiausų. Esu patenkintas tuo, ką darau. Kiekvieną dieną atvažiuoju į darbą, nuolat kasdien gaunu po 10–15 laiškų su įvairiausiais kvietimais iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Daug ko tenka atsiprašyti, kad fiziškai neįmanoma visur suspėti”, – sako V.Adamkus, kuris dabar gavo ir du pakvietimus į tarptautinius renginius Europoje.
Prezidentas prasitaria, kad daugumą kelionių į užsienį, gyvenimą viešučiuose jis apmoka savo pinigais.
V.Adamkus džiaugiasi ir gera ponios Almos sveikata, jos patvarumu. Nors ant jos veido prezidentas ir mato tą įtampą, bet ji viską karžygiškai, didvyriškai atlaiko.
Prezidentas prisipažino, kad sporto salėje jis nėra matęs gimnastikos varžybų, bet labai daug jų su malonumu stebėdavo per televiziją. „Apie Dalią Kutkaitę esu daug girdėjęs ir labai džiaugiuosi su ja asmeniškai susitikęs. Labai norėčiau, kad man gerai susidėliotų visos kortos ir galėčiau atvykti į jos vardo varžybas”, – sakė V.Adamkus.
– Kaip ištvėrėte kovo 11-osios renginių maratoną?
– Ištvėriau ir tai parodo, kad aš sveikas. Per tas dvi dienas krūvis buvo didžiulis, diena prasidėdavo septintą valandą ryto ir baigdavosi 11 val. vakaro. Į namus grįždavau jau vilkdamas kojas, jaučiau fizinį nuovargį. Tačiau išsimiegodavau ir kitą dieną nuovargio lyg nebūta.
Baseino labai pasiilgau, jo mano gyvenime trūksta. Kai rytais jame valandą praleidžiu – visai kitas žmogus jaučiuosi.
– O kaip baseinas?
– Čia – mano problema. Aš su gydytojais negaliu sutarti. Penktadienį Santariškėse mane gydytojai dar kartą tikrins. Jie pažadėjo: jeigu viskas gerai, nuo pirmadienio man leis plaukioti.
Baseino labai pasiilgau, jo mano gyvenime trūksta. Kai rytais jame valandą praleidžiu – visai kitas žmogus jaučiuosi. Tikiuosi, kad iš gydytojų gausiu žalią šviesą.
Manęs vieno niekur nepaleidžia, būna apsauga, vienas apsauginis važiuoja su manimi. Tačiau apsauginis neina į baseino vidų. Jeigu gydytojai leis plaukioti, to apsauginio, kuris priskirtas tai dienai, prašysiu, jog jis būtų baseine. Jeigu jis pamatytų, kad mane apleidžia jėgos, bent jau pirmą dieną po tokios ilgos pertraukos pasaugotų mane. Jeigu ką, jam sakysiu: šok į vandenį ir mane ištrauk.
– O dviratis, kai orai atšils?
– Galvoje planuoju, kad taip – minsiu dviračio pedalus. Tačiau pažiūrėsiu, kokios bus mano fizinės jėgos.
