Vidas Bružas pažįsta Eimantą Stanionį daugiau nei pusę šio boksininko gyvenimo.
Dėl pasaulio čempiono titulo savaitgalį kovojęs 30-metis boksininkas atėjo į treniruotę pas kaunietį bokso specialistą būdamas 13-os.
Velniškai darbštus ir motyvuotas, atsidavęs, smalsus ir drausmingas, o tuo pačiu kuklus ir padorus, – dalį šių savybių E.Stanionis atsinešė į pratybas, o dalį jų įskiepijo treneris, lydintis greitai progresavusį boksininką iki šių dienų.
Kaune E.Stanionis treniruojasi pagal V.Bružo nurodymus – šis bokso treneris sudaro pasirengimo planus, pagal juos sportininkas tęsia pasirengimą ir iškeliavęs į JAV.
Filipinietis Marvinas Somodio, pats buvęs profesionalus boksininkas, o labiau žinomas dėl dirbo su žinomais boksininkais, tarp jų Manny Pacquiao, rūpinasi E.Stanionio treniruočių partneriais.
Kovos metu treneriai pasitaria, sudėlioja akcentus, kad paskui nešauktų vienas per kitą.
Taip buvo ir per kovą Atlantik Sityje, kur dėl trijų pasaulio čempiono diržų pusvidutinio svorio kategorijoje E.Stanionis savaitgalį kovėsi su Jaronu Ennisu – JAV bokso žvaigžde, iki tol laimėjusiu visas 33 kovas profesionaliame ringe.
„Kiek perlaikai, kai prieini per atstumą ir gali mušti, tai mušk“, – per pertraukėlę po penktojo raundo E.Stanioniui patarė treneris V.Bružas, kol auklėtiniui buvo braukiamas kraujas nuo sužeisto veido.
Vis dėlto, iniciatyvą turėjęs J.Ennisas šeštajame raunde pralaužė lietuvio gynybą ir kelių smūgių serija pasiuntė į nokdauną.
Per karjerą visas 15 kovų profesionaliame ringe laimėjęs E.Stanionis parodė skaičiuojančiam teisėjui, kad nori ir gali tęsti kovą bei pabaigė keliolika sekundžių dar trukusį raundą.
Tačiau per pertraukėlę M.Somodio palinko prie Lietuvos boksininko veido ir pasakė jam: „Mums to nereikia. Aš sustabdysiu kovą. Supratai?“ Mačas buvo baigtas.
E.Stanionis perdavė J.Ennisui čempionišką diržą ir išskubėjo namo, kur pas kūdikio besilaukiančią žmoną.
Antradienį Kauno „Žalgirio“ arenoje jis rengia spaudos konferenciją, o prieš ją į klausimus prisėdo atsakyti treneris V.Bružas.
„Įsivaizduoju, kad mes turime ateiti su dar didesniu pasirengimu. Dar didesne energija. Ir parodyti, ko mes iš tikrųjų esame verti“, – apie E.Stanionio ateitį kalbėjo treneris V.Bružas.
„Manau, jis toli gražu dar neparodė, ką jis sugeba. Aišku, labai didelis klausimas, ar dar teks kovoti su J.Ennisu, bet laikas eina. Ar jis bus toje svorio kategorijoje? Ar kitoje? Laikas eina, neaišku.
Kiekviena tokia pamoka ne tai kad gniuždytų mus, priešingai – motyvuos ir pakels į dar aukštesnį lygį. Manau, mes dar parodysime, ko esame verti“, – ryžtingai dėstė bokso specialistas.
„Važiavome ir norėjome laimėti šią kovą. Jautėme didžiulį palaikymą. Ir aš, ir Eimantas dėkojame už tą palaikymą. Deja, diena buvo tokia, kad tų lūkesčių neišpildėme. Tikėjomės, norėjome geriau, bet gavosi taip, kaip gavosi“, – tęsė V.Bružas.
– Prisiminkime tas lemtingas akimirkas. Kaip tas šeštasis raundas klostėsi jūsų akimis? Ir kaip buvo priimtas sprendimas stabdyti kovą prieš septintąjį?
– Tas sprendimas turi būti priimtas labai greitai. Jis buvo tikrai labai sunkus. Toje būsenoje buvau dar ne vieną minutę ir, turbūt, valandą.
Kaip treneris važiuoji ir esi ne tik, kad siektum geriausių rezultatų, bet ir tam, kad prisiimtum atsakomybę. Ir tokią – nelengvą atsakomybę. Trenerio pareiga yra saugoti sportininko sveikatą. Kad nesužalotų, kad jis galėtų toliau tęsti savo sportininko karjerą.
Turbūt niekas geriau nepažįsta sportininko kaip treneris. Tiesiog jauti jį kiekviena savo dalele. Kaip jis jaučiasi? Kokioje yra būsenoje? Ir prognozuoji įvykių eigą. Mes nusprendėme, kad toje situacijoje geriausias sprendimas yra stabdyti kovą ir, pirmiausia, galvoti apie sportininko sveikatą.
– Paviešinus teisėjų balus, nė viename iš raundų E.Stanioniui pranašumas nebuvo skirtas. Sutinkate su tuo?
– Gal kaip treneris visada esi savo sportininko pusėje... Bet man tikrai taip neatrodė, kad visi raundai buvo pralaimėti. Aišku, mano nuomonė gali būti subjektyvi.
Iki to momento, mano galva, kova buvo tokia, kad kažkur geresnis buvo varžovas, kažkur – Eimantas. Galbūt Eimantas atliko mažiau smūgių, ko iš jo norėjosi daugiau. Bet jie buvo pakankamai tikslūs. J.Ennisas smūgiavo dažniau, bet to tikslumo nebuvo.
Aišku, tas šeštas raundas buvo toks, kuriame J.Enniso pranašumas matėsi ryškiau.
– Jūsų akimis, ką Eimantas tame šeštajame raunde darė gerai, o kur galbūt suklydo?
– Dėl to ir tą sprendimą priėmėme tokį, nes pamatėme, kad Eimanto kontratakų sumažėjo. Labai krito efektyvumas. Leido varžovui atakuoti be kontratakų. Buvo pasyvesnis, parodė tokį neužtikrintumą, ko anksčiau nebūdavo. Man tai asmeniškai nepatiko.
Kai leidi varžovui tave mušti ir neatsakai jam, tas pranašumas labai ryškėja. Dėl to taip ir nutiko, kad praleido keletą smūgių ir atsidūrė toje nepavydėtinoje situacijoje.
– Kaip jūs dalinatės vaidmenimis su asistentu iš Filipinų Marvinu Somodio?
– Kovos metu mes tariamės apie įvykius, kas vyksta ringe. Ką darome toliau, ką sakome. Labai greitai persimetame keliais žodžiais. Jeigu mūsų nuomonės atitinka, mes tą ir išsakome.
– Ar priimant svarbiausią sprendimą jūsų nuomonės sutapo iš karto?
– (Atsidūsta). Sutapo... Sprendimas buvo labai sunkus. Aš žinau, kad Eimantas yra kovotojas. Jis kovos iki galo, eis keliais. Pats jis tokio sprendimo niekada nepriims. Reikėjo jį priimti (mums).
Žinojau, kad jis bus nepatenkintas. Taip, aišku, ir buvo. Tačiau, mano nuomone, ir taip pat trenerio Marvino – tuo metu tai buvo geriausias sprendimas.
– Kas dabar laukia ateityje?
– Norėčiau papildyti Eimantą (spaudos konferencijos metu sėdėjusį šalia, – past.). Nemanau, kad bus taip paprasta (susirasti varžovą). Todėl, kad Eimanto pajėgumas nėra nukritęs ir nebus daug norinčių su juo kovoti.
Duok Dieve, kad pavyktų greitai susirasti varžovą, bet aš tokiu dideliu optimistu nebūčiau. Varžovai žiūri, prieš ką jie gali laimėti, prieš ką gali pralaimėti. Pažiūrėkite į Egidijaus Kavaliausko pavyzdį. Niekas neduoda tų kovų taip paprastai, greitai. Irgi su savo interesais ir savo tikslais.
Duok Dieve, būtų greičiau. Nebūtų taip, kaip buvo dabar. Taip, kaip buvo dabar – taip būti negali bet kokioje sporto šakoje. Įsivaizduokite, kaip reikia boksuotis, prieš tai dvejus metus nesiboksavus... Čia – absurdas. Psichologiškai, emociškai ir fiziškai – visaip išeini iš to ritmo. Tai nėra gerai.
Ir dar vienas dalykas – dėl to emocinės Eimanto būsenos. Kodėl taip nutiko? Vis tiek jauti sportininką visu kūnu, tiek laiko esame praleidę kartu... Į Ameriką prieš du mėnesius jis tikrai daugiau nevažiuos.
Važiuosime ten praleisti kuo mažiau laiko. Pažiūrėsime, per kiek laiko jis gali adaptuotis ir kovoti. Eimantas yra namų žmogus. Šeimos. Kovoms jis turi ruoštis čia.
– O gal kita kova Lietuvoje? Su E.Kavaliausku?
– Reikia luktelti, pažiūrėti, kaip viskas klostysis. Ką matys vadybininkai. Aišku, kad viskas galima. Tik abiejų sutikimo reikia, ne vieno. Esmė tokia, kad mes tokiai kovai neprieštaraujame. Su malonumu. Čia būtų duoklė visiems sirgaliams.
„Taip, būtų įdomu! Manau, ir jis neprieštarauja“, – trenerį papildė šalia sėdėjęs E.Stanionis.
