Sekite 15min Google
Uoliniuose kalnuose, artėjant link Denverio, Aidas prabėgo vieną garsiausių vietų šiose apylinkėse – Lovlando perėją (angl. Loveland Pass). Perėjos, kuri išsidėsčiusi ties Amerikos didžiąja vandens skira (angl. Continental Divide), kur vanduo, nutekėjęs į vieną pusę, keliauja į Ramųjį vandenyną, o į kitą – į Atlanto, aukštis siekia 3655 metrus virš jūros lygio.
Tai yra aukščiausias kalnų kelias JAV, kuris yra atviras visus metus. Iki 1973 m., kai buvo atidarytas Eisenhowerio tunelis, perėja buvo pagrindinis kelias automobiliams kirsti kalnus. Nors vairuotojams čia tenka įveikti staigius posūkius ir statų reljefą, kelyje zuja daug sunkvežimių.
Priežastis ta, kad Eisenhowerio tuneliu negali naudotis sunkvežimiai su pavojingomis medžiagomis arba per aukštos transporto priemonės – jos privalo važiuoti per Lovlando perėją. Tai pajuto ir Aidas: bėgant teko nuolat saugotis vinguriuojančių „dičkių“. O bėgti tuneliu Aidas taip pat negalėjo.
Šiame kalnų kelyje galima susidurti ir su kiek netikėtu reginiu – užmaskuotais automobiliais, atrodančiais tarsi iš fantastinio filmo. Čia automobilių gamintojai realiomis kalnų sąlygomis išbando naujus, dar į prekybą nepaleistus modelius. Tokie automobiliai apklijuojami juodais ir baltais geometriniais raštais, uždengiami specialiomis plokštėmis arba apgaubiami maskuojančia medžiaga, kad nuo konkurentų ir smalsuolių būtų nuslėpti būsimo modelio dizaino sprendimai.
Taigi čia galime pamatyti automobilį, kurio oficialus pristatymas įvyks tik po kelių mėnesių. Keletą tokių „bandomųjų triušių“ sutiko ir Aidas.
Bėgdamas per Uolinius kalnus Aidas galėjo tikėtis bet kokių oro sąlygų. Oras čia gali pasikeisti per kelias minutes: saulėtą dieną gali netikėtai užklupti sniegas, stiprus vėjas ar rūkas. Pavyzdžiui, 1970 m. slėniuose šalia Lovlando perėjos į aklavietę pateko ir sudužo lėktuvas, skraidinęs „Wichita State“ universiteto futbolo komandą, žuvo 31 žmogus.
Aidui pasisekė, kad vieną sudėtingiausių bėgimo atkarpų pavyko įveikti pakankamai palankiomis oro sąlygomis. Kai po kelių dienų jau nutolome nuo paties Denverio, vietos lietuviai siuntė vaizdus su kalnų kelius užklupusiomis sniego audromis.
Kaip bebūtų, dabar tai faktas: ikoninėje Kolorado vietoje, Lovlando perėjoje, keliaujant pas Denverio lietuvius, suplazdėjo ir Lietuvos trispalvė su Jo Ekscelencijos Valdo Adamkaus parašu!
Kasdienį bėgimą lygino su motinyste
„Kasmet milijonai slidininkų atvyksta į Koloradą tam, kad išbandytų puikias šios valstijos skubios medicinos pagalbos įstaigas“, – yra rašęs publicistas Dave'as Barry, o kitas Pulitzerio premijos laureatas Jamesas Micheneris tikino, kad nemylėti Kolorado tiesiog neįmanoma: „Uoliniai kalnai turi ekstravagantišką jaunystės grožį, paauglystės žavesį ir tai yra kalnai, kuriuos tiesiog privalai mylėti“.
Koloradas – viena svarbiausių slidinėjimo krypčių JAV, viliojantis slidininkus iš viso pasaulio puriu sniegu, ilgais sezonais ir įspūdingomis kalnų trasomis. Aidui tai reiškė dar vieną, tik kiek kitokį ištvermės išbandymą. Kalnuotų vietovių netrūko ir Kalifornijoje ar Jutoje, tačiau tik Koloradas pakėlė į daugiau nei 3 km aukštį.
Nevadoje teko įveikti sausringas dykynes, didžiulius atstumus tarp gyvenviečių ir ilgus, atvirus kelius, kuriuose didžiausiais iššūkiais tapo karštis bei atviri saulės spinduliai. Juta taip pat pasižymėjo sausais, uolėtais kraštovaizdžiais, spalvingais kanjonais ir dykumų plynaukštėmis, kurios Aidą egzaminavo mažai pavėsio suteikiančiomis atkarpomis. O Koloradas, nors ir nepaprastai gražus ir spalvingas, pasiūlė bėgimo kalnais iššūkį.
Aidas šypsojosi, kai galiausiai Denveryje, Kolorado lituanistinėje mokykloje, vietos lietuviai pasiteiravo apie Kolorado grožį. „Gal vėliau, kai bėgsiu Nebraskos lygumomis, prisiminsiu, koks gražus Koloradas, bet dabar...“, – išsekintas kalnų Denverio lietuviams kalbėjo Aidas.
Jis atskleidė, kad Kolorado kalnai tapo viena priežasčių, kodėl pasirinko bėgti iš Vakarų į Rytus: „Nesinorėjo šitų kalnų pabaigoje palikti. Pirmiausia norėjosi prabėgti sunkiausią dalį – tai ir padarėme. Manau, nuo šiol bus tik lengviau“.
Susitikimas su lietuvių bendruomene vyko neformalioje ir jaukioje aplinkoje. Aidas pasakojo apie tūkstančius kilometrų besitęsiantį kelią, sutiktus žmones, fizinius išbandymus ir motyvaciją tęsti kelionę net tada, kai kūnas pavargsta.
Paklaustas, iš kur kasdien semiasi jėgų ir motyvacijos bėgti, Aidas pasitelkė palyginimus. „Tai kaip žaisti rungtynes. Penkias minutes pažaidęs nesakai „Nebenoriu!“ ir nepasitrauki. Nebūna taip. Reikia žaisti iki galo. Taip ir čia: jei žinai, kad perbėgti prireiks apie 60 dienų, tai negali praėjus 20 dienų galvoti apie pasitraukimą“.
Startavęs San Franciske rugsėjo 16 dieną, Aidas bėga kasdien, be poilsio dienų, per dieną įveikdamas apie 80–90 km. Denverio lietuviams pasiteiravus apie poilsio dienas, Aidas savo pasirinkimą bėgti kasdien palygino su motinyste.
„Pasakykit, kada mama turi poilsio dieną? Jei darai tai, kas patinka, tai apie kokį poilsį mes kalbame?“, – klausė Aidas.
Užsimezgė pokalbiai lietuvybės tema
Vis dėlto susitikimo metu kalbėjo ne tik Aidas: savo istorijomis dalijosi ir vietos lietuviai, pasakoję, kaip atsidūrė Amerikoje, kas juos sieja su Lietuva ir kaip stengiasi išsaugoti lietuvišką tapatybę gyvendami už Atlanto. Užvirė netgi nedidelė diskusija.
Ne vienas pripažino, kad lietuvybės puoselėjimas yra ne tik džiaugsmas, bet ir kasdienis iššūkis. Vaikai auga amerikietiškoje aplinkoje, mokyklose ir tarp draugų kalba angliškai, todėl perduoti jiems lietuvių kalbą, tradicijas ir ryšį su tėvų ar senelių gimtine reikia pastangų.
„Manau, kiekvieno širdyje yra Lietuva“, – sakė Edita Buzėnienė, Kolorado lituanistinės mokyklos direktorė. „Dažnai mūsų klausia, ar mums svarbi Lietuvos pilietybė? Taip, svarbi. Skaudu, kad kitą kartą ją atima. Bet niekas iš mūsų neatims tautybės ir iš širdies neišplėš, kad esame lietuviai.“
„Ar po 10, ar po 20 metų grįžtame į Lietuvą, visuomet sakome, kad važiuojame namo“, – sakė jurbarkietė Vaida, kuri su vyru Donatu prisijungė bei palaikė Aidą ir trasoje: Denveriu kartu nubėgo ne vieną mylią.
„Man dažnai sako, kam tau ta dviguba pilietybė, juk šaknis jau įleidai Amerikoje. Kaip jie nesupranta, kad aš lietuvė? Kodėl aš negaliu būti ir likti lietuve? Nežinau, ar tai namų ilgesys, ar kas, bet man norisi likti lietuve ir jausti tą mūsų vienybę“, – kalbėjo Vaida.
Iš Panevėžio pirmaisiais Nepriklausomybės metais į JAV išvykęs Darius apgailestavo, kad toli gražu ne kiekvienas lietuvis Amerikoje puoselėja lietuvybę:
„Labai daug pažįstu lietuvių, kurie su savo vaikais angliškai kalbasi. Mano sūnus yra gimęs čia, bet save laiko lietuviu. Mes visuomet bendravome tik lietuviškai.“
Pasidžiaugęs, kad JAV gyvenančių lietuvių atžalos aktyviai sportuoja, Aidas klausė, kam vaikai atstovaus, jei teks rinktis – Lietuvai ar JAV?
„Spręs patys vaikai, bet man būtų skaudu, jei pasirinktų ne Lietuvą“, – sakė du perspektyvius ledo ritulininkus auginantis Henrikas.
„Visi mes esame lietuviai – nėra geresnių ir prastesnių. Yra lietuviai. Tiesiog reikia priimti, kad gali būti kitokių nei aš. Jei patys didžiuojamės, kad esam lietuviai, leiskime visiems tai daryti savaip, ir nesivaržykim, kas yra didesnis lietuvis“, – pridūrė Henrikas, kurio šeimos namuose po susitikimo Aidas apsistojo nakčiai.
Į susitikimą su Aidu atėjo ir 80-metė Salomėja, kuri iš Lietuvos į JAV su šeima pabėgo II-ojo pasaulinio karo metais. Ji teigė puikiai suprantanti, kaip sudėtinga lietuvybę perduoti iš kartos į kartą.
„Jūs pasiliksite lietuviais, bet jūsų vaikams tai bus labai sunku išsaugoti“, – į jaunesnius bendruomenės narius kreipėsi Salomėja. „Mano karta visai kitokia buvo. Mes čia atvažiavome priverstinai. Nors visą gyvenimą praleidau Amerikoje, širdy esu lietuvė. Mano vyras amerikietis, mano vaikai nekalba lietuviškai. Ir šiandieną – žiūrėjau į savo knygas ir galvojau, gal jums jas atnešti, kad jūs galėtumėte jas turėti, nes ką aš su jomis darysiu? Kartais verkiu, nes yra labai sunku. Nes mes visi galvojome, kad mes grįšime, kad mes čia laikinai, kad mes čia nepasiliksime... Gal jūsų vaikams bus lengviau. Aš nuolat mintyse giedu Lietuvos himną.“
Po susitikimo Aidas buvo pavaišintas lietuvišku kugeliu. Per Ameriką jis neša dvi ypatingas vėliavas: Lietuvos Trispalvę, pasirašytą prezidento Valdo Adamkaus, ir JAV Lietuvių Bendruomenės vėliavą. Pastarojoje savo vardus, palinkėjimus ir palaikymo žodžius palieka pakeliui sutikti lietuviai. Dabar tarp jų – ir Kolorado lietuvių linkėjimai, kurie kartu su Aidu keliaus iki galutinio tikslo Vašingtone.
Nuo San Francisko per Denverį ir Čikagą iki Vašingtono besidriekiantis Aido Ardzijausko bėgimas skirtas pagerbti prezidento Valdo Adamkaus 100 metų jubiliejų. Tačiau kiekviena tokia stotelė atskleidžia ir kitą šios kelionės prasmę – galimybę sujungti už Atlanto gyvenančius lietuvius, išgirsti jų istorijas ir priminti, kad atstumas nuo Lietuvos nebūtinai reiškia atstumą tarp žmonių, tarp lietuvių.
