Airinė šuolių į aukštį finalą pradėjo tobula serija ir be klaidų įveikė net šešias karteles. Tik 1,99 m kartelės iššūkis vėjuotą vakarą Škotijos didmiestyje buvo neįveikiamas.
Bronzą atnešė pirmuoju bandymu įveiktas 1,97 m aukštis. Į ją dar kurį laiką kėsinosi ukrainietė Kateryna Tabašnik, bet kartelė krito ir medalis buvo Airinės.
Šuolininkė džiaugėsi, kad po sunkių dvejų metų nuo praėjusio čempionato Belgrade sugebėjo įrodyti visiems, ką iš tiesų gali.
„Nesinorėjo iškeisti to aukso. Bet po visų sunkumų, traumų ir dvejų metų duobės... Jau visi ir nusivylę buvo, gal ir nurašė, nebesitikėjo. Visgi, tai yra įrodymas, kad turiu viduje sportinio pykčio ir charakterio pakovoti už save. Net tada, kai ne viskas yra idealiai gerai“, – savo pasiekimą įvertino pati sportininkė.
Čempione tapusi M.Lasickienė ir vėl neišgirdo Rusijos himno ir negavo savo šalies vėliavos, o ukrainietė Julija Levčenka su A.Palšyte apsigaubusios vėliavomis suko pergalės ratus aplink areną.
Lietuvė abi varžoves pasveikino rusiškai ir iškart įsiamžino asmenukėje.
A.Palšytė atskleidė, kad jos laukia savotiška dovana – lengvaatletė antradienį išvyks išsvajotų atostogų su mylimuoju, bėgiku Kostu Skrabuliu.
– Pradėjote varžybas nuo 1,79 m. Gana neįprasta. Kodėl taip nusprendėte su trenere?
– 1,80 ar 1,79 beveik tas pats. Pradėjome nuo to aukščio kaip ir treniruotėse, kad neužsisėdėčiau. Turiu problemyčių su nugara ir kuo daugiau sėdžiu, tuo man būna sunkiau. Tai parodė varžybos Lietuvoje, kai po apšilimo turiu ilgai sėdėti. Trenerė sakė, kad tai mano antras rezultatas tarptautinio rango varžybose, kurį pasiekiau – 1,97 m. Džiugu.
– Bandymai įveikti 1,99 m nebuvo itin sėkmingi. Ne jūsų diena šiam aukščiui?
– Gal būčiau ir kitaip jam nusiteikusi, bet varžybų teisėjas pasakė, kad mūsų yra dvylika ir turėsime skubėti, nes jis yra griežtas. Bandymui pasirengti turime tik 30 sekundžių. Šis limitas įvestas prieš metus ir techninėms rungtims tai yra per mažai. Man galvoje reikia nusiteikti, ištrinti tą nepavykusį bandymą ir nusiteikti naujam. Jeigu būtų minutę, būtų geriau. Viskas buvo paskubėta. Prie tokių aukščių reikia daugiau susikaupimo, pamedituoti. Gaila, nes šį sezoną buvau labai arti tų aukščių. Taip švariai einant visus aukščius buvo galima jų tikėtis.
– Po šuolių užsirašinėdavote kažką į raudoną knygelę. Kas ten yra?
– Užsirašiau, kad bronza. Tai yra knygelė su mano pirmais įspūdžiais ir mintimis po šuolių. Tai yra labai naudinga ateičiai ir analizei. Tai greitai pasimiršta, bet yra svarbu tiek trenerei, tiek psichologei. Kad ateityje nebūtų tų klaidų. Užsirašau, kad buvo gerai ir kas blogai. Na ir užsirašiau, kad šįkart bronza.
– Marija Lasickienė tapo čempione ir dar bandė įveikti 2,05 m aukštį. Kaip jos bandymai pasirodė jums?
– Dėl 2,05 m jai buvo sunkoka. Nebuvo beviltiški šuoliai, bet ir ne paimami, kaip sakoma. Nugalėtojų niekas neteisia. Sakiau, kad man bus sunku ginti titulą su tokia konkurencija. Visą sezoną ji demonstravo stabilumą ir ji atvažiavo aukso ir jį laimėjo.
– Julija Levčenka sureagavo labai emocingai.
– Aš jos klausiau, kas nutiko, kodėl ji taip verkia. Ji sakė, kad jautė daug įtampos ir streso. Mes turėjome daug skubotų bandymų. Įtampa buvo. Kai viskas pasibaigia ir atslūgsta emocijos... Aš irgi kurį laiką sėdėjau ne visai savimi patenkinta. Trenerė galiausiai sako – gi nusišypsok. Tada supratau, kad neblogai. Žingsnis į vasarą yra padarytas. Ištaisius visus trūkumus tik pirmyn.
– Nesudrebėjo širdis, kai ukrainietė atliko lemiamą bandymą?
– Ne. Minėjau, kad man neįdomu, ką daro kitos. Mano knygelėje buvo užrašyti visi aukščiai iki 2,03 m. Gaila, kad nepavyko išpildyti, ką sau buvau užsibrėžusi. Pagerinti asmeninį rekordą tokio rango varžybose nėra lengva. Manau, kad nenuvyliau.
– Kaip švęsite šį medalį?
– Tam nebus laiko. Rytoj jau skrendame namo, o antradienį su vaikinu išskrendame atostogų. Toli, kur šilta. Atsijungsime nuo sporto, nes vasaros sezonas bus beprotiškai ilgas.
– Jau spėjote ir asmenukę su medalininkėmis pasidaryti. Pabendravote?
– Pasveikinome viena kitą. Su Julija daugiau pabendraujame. Su Marija nelabai. Gal dėl kalbos barjero. Aš angliškai gerai kalbu, o jas sveikinu rusiškai. Bet kalbėti ta kalba man nėra įprasta, o jos nešneka taip gerai angliškai. Pasveikinome ir pasakėme, kad geros buvo varžybos.
