Lietuvos tautinis olimpinis komitetas reiškia nuoširdžią užuojautą trenerės šeimai, artimiesiems, auklėtiniams ir visai šalies sporto bendruomenei.
Tris dešimtmečius lengvosios atletikos trenere dirbusi T.Nekrošaitė išugdė ne vieną olimpietį, o pernai buvo pripažinta geriausia Lietuvos paralimpinio sporto trenere.
Dar šių metų vasarį tapo išskirtinio LTOK „Fair Play“ apdovanojimo „Už viso gyvenimo nuopelnus“ laureate.
T. Nekrošaitė buvo olimpiečių ir paralimpiečių trenerė, išskirtinai atsidavusi savo pašaukimui, tęsusi darbą net ir sunkios ligos akivaizdoje. Ji nuosekliai ir įkvepiančiai savo aplinkoje skleidė olimpines ir paralimpines vertybes, ugdė ne tik sportinius rezultatus, bet ir stiprias asmenybes.
Per savo sportinę karjerą T.Nekrošaitė net 10 kartų tapo Lietuvos ieties metimo čempione.
Pastaruoju metu T.Nekrošaitė darbavosi Kauno sporto mokykloje „Startas“, sugrįžusi prie savo ugdomų lengvaatlečių.
Dar vasario pabaigoje ji šypsojosi per „Fair Play“ apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus LTOK būstinėje ir dalinosi mintimis su žurnalistais apie pernai vasarą ją užklupusią ligą.
„Šokas buvo tikrai. Labai netikėta. Nes visą gyvenimą buvau judesyje, visą gyvenimą stadione, visą gyvenimą su savo auklėtiniais, – sakė T.Nekrošaitė. – Man tas atjungimas dėl sveikatos buvo šokas, neįsivaizdavau, kad galėsiu nevažiuoti į Lietuvos čempionatą ar kitas varžybas.“
T.Nekrošaitė pati buvo žinoma lengvaatletė, praėjusi pasaulio ietės metimo rekordininkės Birutės Kalėdienės mokyklą.
Vos gimusi Bitvano kaime Kauno rajone, patekusi į kūdikių namus, o paskui perkelta į vaikų namus Viešvilėje Jurbarko rajone, kur gyveno su trimis broliais ir seserimi, T.Nekrošaitė su biologine motina susipažino, kai buvo aštuntokė.
Tačiau ji pati nekaltino savo likimo, o savo jaunystę ir ryšį su broliais, seserimi bei močiute mena šviesiomis spalvomis.
Dar Viešvilės vaikų namuose subūrusi rankinio komandą, ji pati paskui atsiskleidė kaip talentinga lengvaatletė, viena stipriausių tarp tuometinės SSRS ieties metikių.
Dešimt kartų Lietuvos čempione tapusi T.Nekrošaitė atstovavo Lietuvai 1992 metų olimpinėse žaidynėse Barselonoje, prieš tai pelniusi olimpinį bilietą 67 m 68 m metimu.
1995 m. pradėjusi dirbti Kauno lengvosios atletikos mokykloje „Viltis“, ji išugdė daug atletų.
- T.Nekrošaitės treniruota Rita Ramanauskaitė – trejų olimpinių žaidynių (1996 m. Atlantos, 2000 m. Sidnėjaus, 2004 m. Atėnų) dalyvė, aštuoniskart Lietuvos čempionė;
- Juos treniruotas penkiskart šalies čempionu vėliau tapęs Tomas Intas dar 1999 m. tapo Europos jaunimo ieties metimo čempionu;
- Indrė Jakubaitytė dalyvavo 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse, o Liveta Jasiūnaitė, kol T.Nekrošaitė dar buvo jos trenerė, – 2020 m. Tokijo žaidynėse pateko į finalą ir užėmė 7-ąją vietą.
Prieš kelerius metus pradėjusi dirbti su paralimpiečiais, ji ruošė Oksaną Dobrovolskają, Ramūną Verbavičių, Osvaldą Kucavičių, o taip pat ir talentingąją 19-metę ieties metikę Orintą Navikaitę, kai staiga turėjo sustoti.
„Laksčiau po stadionus, ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Nejaučiau nieko bloga. Atlikdavau įprastus prevencinius tyrimus, – pasakojo T.Nekrošaitė. – Staiga kažkokie neatitikimai, maži tokie. Kreipiausi į medikus, o gydytojai vos pažiūrėję pasakė iškart: tai onkologinė liga.“
Tai buvo ketvirtos stadijos vėžys, privertęs patirti „labai netikėtą ir baisų“ jausmą.
„Netrukus paskambino iš ligoninės ir pasakė: šiandien atvažiuok ir darom, – operaciją prisiminė T.Nekrošaitė. – Taip visi ir sužinojo, nes neišvykau į varžybas, nors prieš tai nebuvo tokio atvejo, kad nedalyvaučiau Lietuvos čempionate su savo komanda.
Buvo šokas ne tik man, nes iki tol atrodžiau sveika, šokinėjanti, lakstanti.“
Po intensyvaus gydymo trenerė jautėsi tvirčiau, nors jėgų dar trūko.
„Matysime, po truputį atsigaunu, su sveikata vis geriau. Pakeitė vaistus, atrodo, kad liga traukiasi, – tuomet sakė ji. – Kiekvienas rytas sunkus, kiekvienas. Bet į darbą nueinu kaip į šventę.
Darbe jaučiuosi sveika, vadinasi, šis darbas patinka. Man visada šis darbas ir buvo kaip hobis, už kurį, kaip sakoma, dar moka pinigus. Visada smagu į darbą eiti.“
Jos auklėtiniai jau be trenerės siekė savo rezultatų praėjusios vasaros pabaigoje.
O.Navikaitė iškovojo Europos lengvosios atletikos jaunimo čempionato bronzą, Tamperėje (Suomija) ietį geriausiu bandymu nusviedusi 54 m 36 cm.
„Ji yra daugiau negu trenerė! Tai žmogus, kuris visada tiki manimi, net kai pati savimi suabejoju. Mūsų santykis grįstas pasitikėjimu ir bendru darbu dėl vieno tikslo“, – paskui interviu 15min sakė O.Navikaitė, kelianti tikslą patekti į olimpines žaidynes.
Regėjimo negalią turinti paralimpietė Oksana Dobrovolskaja pasaulio čempionate Indijoje iškovojo bronzos medalį disko metimo varžybose.
„Nujaučiau, kad bus medaliai, nes kelerių metų įdirbis jau buvo įdėtas, jie išmokę kovoti, nepasiduoti. Jie nebijojo patys kovoti, – apie savo auklėtinius kalbėjo T.Nekrošaitė. – Spėjau dar ligoninėje reanimacijoje pažiūrėti, kaip mėto mano auklėtiniai. Kolegei dar galėjau perduoti patarimų ar pastabų, bet sportininkų akyse matėsi, kad jie pasirengę kovoti patys dėl medalių. Toks ir buvo mano tikslas.
Mano tikslas buvo ne tik medaliai, bet ir paruošti, kad jie galėtų kontroliuoti save. Jie išsimokslinę, viską vertina protingai, tada ir lengviau siekti aukštų rezultatų.“
Sporto mokykloje „Startas“, kur lengvaatlečiai treniruojasi su neįgaliųjų atletų grupėmis, T.Nekrošaitė džiaugėsi tarpusavio ryšiu.
„Dabar jie supranta, kaip rutulio stūmikas sėdi vėžimėlyje, Oksana nemato, – visi pribėgs, padės, štangą pagelbės nukelti, – pasakojo trenerė. – Visi pribėgs, padės, tai labai graži ir įdomi sąveika. Jaunimui ji neįprasta, bet dabar kolektyvai susitinka kasdien, jie išmoksta ir gyvenime būti jautresni.
Todėl po sportinės karjeros daug mano auklėtinių tęsia darbus trenerių pareigose. Sėkla pasėta gera. Ne veltui darbas padarytas. Aš ir pati noriu palikti tokį palikimą, kaip mums paliko Birutė Kalėdienė, mano trenerė.
Kiek aš parengiau olimpiečių, sporto meistrų, norėčiau, kad ir mano auklėtiniai to pasiektų, o tuo pačiu savo elgesiu parodytų, kad nėra svarbu, ar auklėtinis medalininkas mažiau pasiekęs – visi yra vienodi, dėmesys turi būti toks pats“.
