Esame pratę matyti dideliu greičiu plaukiančią Rūtą Meilutytę elitinėse plaukimo varžybose, o paskui dažnai – besišypsančią ant garbės pakylos.
Regis, rasti kelią ten jai dažnai būdavo lengviau, nei surasti asmeninę ramybę, einant per vingiuotus gyvenimo etapus.
Suprasti akimirksniu
- Kauno Šilainių rajone iki paauglystės augusi R.Meilutytė sportavo nuo pat vaikystės, žaisdavo kvadratą ir kitus sportinius žaidimus, o plaukime įsibėgėjo pamažu.
- Gal devynerių metų, kai buvo aplenkta varžovės, ji susitelkė į plaukimo techniką, ir laikui bėgant pagavo pomėgį plaukti ir varžytis, nors tuo metu, būdama 10-ies metų, trumpam buvo nusprūdusi iš plaukimo į krepšinį A.Sabonio krepšinio mokykloje.
- Krepšinis greitai pabodo, o gal pasirodė kiek per daug kontaktinis ir agresyvus. Nors tėtis atkalbinėjo ir gąsdino vandens sporte išsivystančiais plačiais pečiais, po metų pertraukos Rūta grįžo į plaukimą ir pradėjo treniruotis visu pajėgumu.
- Dvylikos metų užsidirbusi pirmų smulkių pinigų varžybose Lietuvoje, ji dar labiau pakrypo į plaukimą, o būdama trylikos išvažiavo į Angliją, ten įsidarbinę jos tėtis ir brolis padėjo Rūtai Plimute siekti profesionalios plaukikės karjeros.
- Prasidėjo sunkios treniruotės, o 2012 metais R.Meilutytė išniro olimpinėse žaidynėse ir, laimėjusi auksą, staiga pateko į nepažįstamą šlovės pasaulį, kuris atnešė jai ir sunkumų.
Pokalbyje su Aurimu Mikalausku tinklalaidėje „Pin su Rūta Meilutyte“ mūsų šalies plaukikė atvirai pasakojo apie savo išgyvenimus, santykį su treneriu Jonu Ruddu, dėl spaudimo atsiradusią nemeilę savo kūnui ir gijimo nuo bulimijos būdų paieškas, taip pat ilgą pertrauką nuo plaukimo bei naujos motyvacijos paieškas dabartiniame etape.
Pateikiame esmines pokalbio su R.Meilutyte ištraukas.
Londonas 2012. „Aš viską atidaviau pasirengimui, o tada staiga laimėjau olimpiadą. Tada viskas netikėtai pasikeitė. Atsirado jausmas, kad turiu laimėti vėl, padaryti geriau, treneris ragino laimėti visas varžybas visose amžiaus grupėse. Per metus po Londono olimpiados pamačiau visą plaukimo smagumą ir perdegiau.
Grįžus po Londono žaidynių, po mėnesio pradėjome siekti pasaulio rekordo, bet tai nesuteikia laimės. Pamenu, kad 2013 metais vyko varžybos Barselonoje, aš pasiekiau pasaulio rekordą, o gal ir du, bet pralaimėjau 50 m rungtyje. Tada pamečiau save, pradėjau viską daryti, kad tik laimėčiau. Tai kėlė daug nerimo.
Kai pradėjau „siekti“, prasidėjo juodas darbas, be aistros, be magiškos kibirkštėlės. Privalėjau tarsi ginti savo teritoriją, tarsi visos pirmosios vietos turi būti mano. Pasimečiau tame žaidime.“
Apie trenerį (J.Ruddą). „Man atrodo, kad jam tarsi iškrito loterijos bilietas. Jis siekė mane išlaikyti toje vagoje kaip kokį arklį iki kitos olimpiados.
2013 metais aš atėjau pas savo trenerį ir pasakiau, kad noriu išvažiuoti. Jis moka gerai pakalbėti ir mane perkalbėjo. Buvau 16-os, tėtis nelabai norėjo išleisti važiuoti į JAV, tad likau. Ir strigau. Strigau su pokyčiais, santykiais, buvo ir rankos lūžis. Buvo išdavystės jausmas.
Dirbome iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių (2016 metais), aš nusivariau. Treneris nustojo žiūrėti mano, kaip žmogaus, interesų, labiau rūpinosi savais interesais, nors matė, kad man sunku, mane palaikė ne kaip žmogų, o labiau kaip įrankį.“
Sutrikimai. „Tuo metu nebuvo aišku, bet praėjo daug laiko, dabar galiu kalbėti apie tai laisvai.
Aš ilgai nesupratau, kas vyksta. Gėriau antidepresantus, vaistus nuo nemigos. Apie tai nusprendžiau pasakyti treneriui, pasakiau apie haliucinacijas ir kad vemiu, kad man labai blogai. Jis iš pradžių pasakė, kad bent jau taip atsikratau kalorijų. Tik paskui susigriebė.
Buvo paskutiniai mėnesiai prieš Rio olimpiadą, reikėjo ką nors daryti, bet gijimo kelias truko ilgai. Valgymo sutrikimas buvo ilgam ir stipriai apėmęs mano gyvenimą, tik tai patyrę žmonės gali suprasti mastelį, kiek tai veikia savastį, asmenybę. Kai man tai prasidėjo 2014 metais, kai dar plaukiau ir daug laimėdavau, man nebuvo prasidėjęs brendimas. Realiai buvau vaikas.
Kai prasidėjo kūno pokyčiai, treneris norėjo tai suvaldyti. Pradėjo eiti daug komentarų, kad kažkiek pasikeitė kūno formos, kažkas pavadino „kiborgu“. Treneriai Lietuvoje prieidavo pasakyti, kad „kažką reikia daryti“. Man surado trenerį, kuris dirbo ne su plaukikais, jis buvo fitneso ir kultūrizmo treneris. Pradėjau dietą, pagal kurią gaudavau 2 tūkst. kalorijų, nors intensyviai treniravausi, dariau po 2 arba 3 treniruotes per dieną, o treniravausi nuo pirmadienio iki šeštadienio, viduryje dienos dar eidavau į mokyklą. Tai buvo startas bulimijai. Aš ilgai laikiausi, buvau pasiryžusi šiai dietai, bet nežinojau, kas bus. Sverdavau ryžiukus, nukrito daug svorio, bet kūną skaudėjo, gėlė, aš nebegalėjau nieko padaryti, mano smegenys galvojo tik apie maistą. Tuo metu mus pradėjo kasdien sverti baseine. Pradėjo eiti patarimai nevalgyti duonos per pusryčius, mes slėpdavome skaniukus, šokoladukus. Visa aplinka susiliejo su asmeniniais dalykais, o tada ateidavo savaitgaliai, ir aš valgydavau nesustodama. Buvau tarsi transo būsenos. Kūnas buvo toks išsunktas.
Sakiau treneriui, kad nežinau, kas vyksta. Jis nesuprato, dėl to jo nekaltinu, jis labiau sakydavo, kad „einame per sunkų etapą, pasistenk, tu gali“. Tada ateidavo pirmadienis, kai reikėdavo svertis, vėl pradėdavau kuo daugiau sportuoti, kol vėl ateidavo savaitgalis. Mano mintys sukosi apie maistą, apie svorį, galvojau kad esu per stora. Tie persivalgymai lėmė, kad atsirado jausmas, kad jei išsivemsiu, viskas bus geriau. Aš įnikau į uždarą ratą, tai mane valdė kelerius metus. Buvo ekstremaliai pavojingas etapas gyvenime, nes tiek dirbdama, taip alindama save, vemdama, kėliau sau maksimalią įtampą.
Dabar eina penkti ar šešti metai, kai jaučiuosi išgijusi.“
Pagalba. „Kreipiausi į daug specialistų. Pradėjau terapiją, pradėjau vartoti vaistus. Tai padėjo sureguliuoti apetitą, bet iš tiesų prireikė daug dalykų, kad pasveikčiau.
Tuo metu atrodė labai gėda, tarsi turiu tamsią paslaptį. Galvoji šlykščiai apie save, tarsi laužai save, tarsi susitvarkai, bet vėl atkrenti. Tas kelias... negali sustoti. Ilgai nesupratau, yra daug saviapgaulės. Tokiais atvejais išmoksti save apgauti, sau pameluoti. Kol pradedi pamilti savo kūną, turi išrišti daug mazgų, pamatyti daug sluoksnių.“
Los Andželas. „Nemanau, kas sąmoningai tai dariau, bet pradėjau gydytis valgymo sutrikimą. Aš ten gavau laisvės, sutikau trenerį (Dave‘ą Salo), pas kurį norėjau važiuoti būdama 16-os. Jis yra tokio lygio, kad nereikalauja nieko daryti dėl jo. Jis myli savo darbą, turi aistrą plaukimui, o jei ir pats sportininkas nori dirbti – valio, dirbame kartu, stengsimės kartu. Jei nenori, jam nekils klausimų, nes jis turėjęs daug puikių plaukikų, rekordų ir titulų. Jis neprisiriša, ir man tai buvo tarsi atokvėpis. Aš pati galėjau spręsti. Bet iš tiesų aš jau turbūt nelabai ir norėjau plaukti. Man patiko treneris, patiko visa programa, nors išvažiavau ten plaukti, pradėjau kvėpuoti, atsigręžiau į save, taip prasidėjo kita kelionės dalis.
Atsirado daug klausimų sau: kodėl einu į treniruotę, kam man tai, ką man tai reiškia. Ieškojau išėjimų iš automatizmo, kodėl verčiu save ką nors daryti. Tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas, tiesiog dalykai plaukė ir viskas susiklostė natūraliai. Man buvo neaišku, kodėl plaukiu. Bet jaučiau trenerio ir komandos palaikymą, o spaudimas buvo tik iš Lietuvos, kažkoks straipsnis, kad nesitreniruoju.
Tuo metu man viskas buvo „iki lemputės“. Aš kartais ateidavau į treniruotę, būdavo faina praplaukti. Ta patirtis grąžino pamirštą dalyką apie sportą, bet buvau tokios būsenos, kad nespėjau su viskuo tvarkytis. Iki Rio de Žaneiro susikaupė tiek daug sluoksnių, o juos analizuoti neturėjau energijos ir laiko. Nebeturėjau iš ko plaukti, man reikėjo sustoti. Ir sustojau.
Praleidau tris dopingo testus ir gavau laišką iš antidopingo agentūros, kuriame buvo parašyta, kad laukia dveji metai suspendavimo. Taip aš gavau leidimą sustoti.“
Apie pertrauką: „Man tebuvo 22 metai. Visi, su kuriais pasidalindavau mintimis, sakė, kad „tai tavo karjera, gi viskas sekasi“ ir „niekas taip neišeina tokiame lygyje, nebent labai retais atvejais“, „jei gali, tai varai“. Man pačiai buvo labai baisu priimti tą sprendimą, pati nebūčiau priėmusi, niekas manęs nebūtų palaikęs. Man būtų buvę sunku priimti tokį sprendimą, nes buvo daug neužtikrintumo, baimės, pati turėjau daug abejonių, aš mėgau plaukimą, tai buvo mano visas gyvenimas, o dar tas žingsnis į nežinomybę. Juk daug metų mačiau, kaip kiti plaukikai lieka sporte, vis vengia sprendimo, lieka patogume.
Ačiū Dievui, kad tai įvyko, aš gavau pilnai „licenciją“ išeiti. Ir išėjau.
Aš ėjau į terapiją. Kalbėjausi su kitais, o kartais nenorėjau kalbėtis, norėjau tiesiog būti. Tiesiog būti. O iš buvimo kai kas ir ateidavo, vis pabandydavau ką nors. Kažkiek graibsčiau aplinkui. Aišku, buvo ir poilsio.
Per karjerą visada ko nors siekiau, kad ir nesąmoningai. Galvojau, kad man reikia daryti, laimėti, kažką vėl daryti. Nesakyčiau, kad man patiko tas etapas. Jis buvo įvairus. Nė vienas etapas nėra patogūs, bent jau man. Tačiau jie reikalingi, būtini.
Aš trejus metus realiai neplaukiau, nebuvau nuėjusi į baseiną. Galima sakyti, kad ir nebesportavau.“
Finansinis planas. „Tokio nebuvo. Buvo įdomesnis etapas, mano santykis su pinigais labai keitėsi. Kai išėjau iš plaukimo, gyvenau iš santaupų, tuo metu susigalvojau, kad man nereikia materalių dalykų, kad pinigai neša tik bloga. Buvo toks etapas, kai nesaugojau jų, tiesiog leidau... Mano planas buvo išlaukti suspendavimo pabaigos, o tada gaučiau rentą – už ką ačiū Lietuvos valstybei, nes taip yra ne visose šalyse, ne visur gali gauti tokią tarsi pensiją. Mano planas buvo išbūti tą bausmės laiką, o tada gaunu pensiją.“
Santykis su kūnu. „Atsirado atjautos, noro susigrąžinti sau savo kūną. Rūpestis, atsisakymas siekimo. Grįžusi į plaukimą aš kartais įeidavau į savo senas vagas, senas pavaras, kad „varyti, varyti“. O tada: palauk, kas čia vyksta? Ar tai gerai mano kūnui? Ar tai gerai man? Per dėmesį į kūną, sugrįžimą, kažkaip susikūrė meilė sau. Tai ilgas, iki šiol vykstantis procesas, su pagalba ir terapija.“
Sugrįžimas. „Iš meilės sau. Tiesiog pasitaikė taip, kad pradėjau truputį sportuoti, pajudėti, supratau, kad man to trūko, iškart geriau pasijaučiau psichologiškai. Neplanavau grįžimo, laukiau greičiau tos rentos, bet po truputį plaukdama supratau, kad ten man visai gerai. Plaukiau be spaudimo, supratau, kad man labai faina, tai dalis mano gijimo.
Tada atėjo žmogus iš federacijos, sako: „Palauk dar tos rentos, pažiūrim, jei nori, atvyk į Lietuvos čempionatą pasižiūrėti. O jeigu ne, tada galėsi pasidaryti rentą. Nieko nesitikėdama atvykau į Lietuvos čempionatą (Klaipėdoje), supratau, kad faina varžytis. Viskas įvyko paprastai.“
Lūkesčiai. „Nesakyčiau, kad dabar nėra lūkesčių ar iššūkių. Ir iš aplinkos atsirado lūkesčių, kai greitai pasiekiau gerų rezultatų sugrįžusi. Ir pati truputį įėjau, kad „reikia“. Tai irgi mokymosi procesas, stebint save įvairiose varžybose, mąstant, iš kur ateina motyvacija. Ir noras uždirbti...
Ir dabar esu procese, kaip sugrįžti ir būti plaukime, o ne siekime. Nebūti produkcijoje. Manau, kad žinau kryptį, aš jaučiu, kad kai pradedu „siekti“, nelabai besimėgauju procesu. Man tai neveikia, nes esmė turi plaukti iš meilės plaukimui. Labai įdomu, buvo daug pamokų, kaip plaukti plačiąja prasme.“
Pamąstymai. Anksčiau dažnai stengdavausi atkartoti tai, kas man pavykdavo. Vis buvo sunkumų, nebūdavau „čia ir dabar“. Man tai atkrito. Aš noriu nuspręsti, kaip jaučiuosi, galima šiek tiek ir apgauti save. Dabar vis bandau suprasti, kaip jaučiuosi, ne kartą esu plaukusi varžybose, pasiekusi pasaulio rekordą, nors man linksta kojos, atrodo, kad širdis kulnuose, atrodo, kad kas čia gali pavykti, bet tame būni, susimobilizuoji ir padarai. Kažkas įvyksta.“
Anksčiau, būdama 15–16 metų, kurdavau vizualizacijas. Bet labai apsikraudavau, nes norėdavau tobulai nuplaukti. Kažkuriuo metu man padėdavo, kad įsivaizduodavau plaukimą nuo pradžios iki pabaigos, bet ilgainiui buvo per daug, susidarė perkrova. Pradėjau eksperimentuoti su savimi varžybose, „būti čia ir dabar“, susitelkti į tai, kaip jaučiasi mano kūnas, kaip jaučiuosi aš. Varžybose nuo savęs vertinimo jau nepakeisi nieko. Pradėjau nebevizualizuoti, nes imdavau sukti kažkokį filmuką mintyse. Labiau pradėjau procesui leisti eiti savaime, žinau, kad mano kūnas žino, ką reikės daryti. Su laisvumu ir atsipalaidavimu ėjau į startą ir pati stebėjausi, nes buvo kitaip nei daryti tai, ką įsivaizdavau šimtą kartų. Tai yra laisvė nuo rezultato. Mokausi to.“
Treneris. „Geru treneriu laikau tą, kuris nebijo eksperimentuoti, yra atviras, gali keisti ir bandyti naujus dalykus. Kaip treniravausi būdama 15-os ir vėliau kelerius metus, vis būdavo baimė, kad tik „nedarykime ko nors kitaip, nes turime veikiančią formulę“. Galiojo principas: „Tik daugiau ir daugiau, o tada bus geriau“. Tačiau dalykai taip neveikia.
Dabartis. „Geriau būti dabartyje, treniruotis, būti sąmoningai, kurti dėmesio raumenį ir leisti veiksmui vykti. Sporte yra momentas, kad reikia kontrolės, bet ne per daug. Reikia mokėti paleisti.“
Trikdžiai. „Kartais atsiranda trikdžių, išlenda garbėtroška, kuri nori laimėti. Kai tai įvyksta, dažniau nepasiseka. Arba būna tiesiog tuščia.“
Paryžiaus olimpinės žaidynės. „Daug kas vyko. Prieš pasaulio čempionatą 2025 metais Fukuokoje iki paskutinių savaičių nežinojau, ar ten važiuosiu. Norėjau pasilikti sau laisvės. O ten buvo kosminiai rezultatai, tada atsirado derinimai, pokalbiai su federacija, daugiau kontrolės. Vėl gal truputį pasimečiau, nes kitų dalykų vyko gyvenime, reikėjo juos spręsti. Tada kažkuriam žurnalistui pasakiau, kad „varysiu“ (į olimpines žaidynes), nors to nežinojau. Pasidariau sau nepaslaugą, tada jau teko (tesėti pažadą). Buvo sunkūs metai, kai nežinojau, to neslėpiau.
Dabar mokausi pasakyti, kiek galiu pasakyti. Suteikti aiškumo, net kai yra neaiškumo. Mokausi iškomunikuoti. Man truputį aiškiau kai kurie dalykai, žinau, kad važiuosiu į pasaulio čempionatą (liepą Singapūre), nors nesakau, kad varome į olimpiadą (2028 m. Los Andžele).
Paryžiuje gal kiek kitaip įvyko. Jaučiau atsakomybę, spaudimą pasirodymui, tuo pačiu turėjau baimę, bet sakiau sau ir treneriui, kad man nesvarbu. Labai gerai, kad treneris man leido būti procese ir pernelyg nespaudė, o kai praplaukiau Paryžiuje suvokiau, kad man pačiai rūpi. Man vis tik yra svarbu, svarbi sportinė forma, kaip dirbu su komanda. Supratau, kad vengiau baimės, nors kažkiek siekti turbūt reikia. Po Paryžiaus suvokiau, kad man svarbu išpildyti tą dalyką. Yra baimė save pastatyti į pažeidžiamą poziciją, kad gali ir nepavykti, bet kitaip irgi neišeina.
Tačiau viskas kitaip nei buvo Rio de Žaneiro žaidynėse. Aš nebematau nesėkmių kaip nesėkmių.“
Socialiniai tinklai. „Po Rio buvau atsiribojusi, paskui susikūriau paskyrą savo draugams, dabar ji vėl tokia tarsi vieša. Pernelyg nebegalvoju, kas ten išeina, tas išeina. Buvau kraštutinume, dabar tas santykis sveikas. Bandau pernelyg neįsitraukti, nes tai šiek tiek blaško, bet man patinka socialiniai tinklai, jei normaliai naudoju. Būna, kad naudoju ir per daug, smegenys iškepa, kartais taip save pažaloju.“
Ką norėtų savyje pakeisti? „Nerimą į ramybę. Norėčiau daugiau ramybės turėti.“
Pratimai. „Joga, rašymas – tai dalykai, kuriuos darau. Dažnai rašau, beveik kasdien, nors ir etapais. Tai dažnai būna mano dvasiniai pamąstymai, jei triukšmas galvoje. Tai atsinešiau iš gijimo proceso, man patinka minčių išrašymas, tai darau laisva forma, kažkiek dienoraščio forma. Bet man patinka nestruktūrizuotas rytas, lėti ritualai: arbata, kakava.“
Motyvacija. „Pastarąjį rudenį teko perdegti porą kartų. Sustojimas ir poilsis sugrąžina viską. Tada vėl iš meilės plaukimui norisi pajudėti, nes judesys ir vanduo gydo.
Kartais reikia kai ką daryti, nors nesi motyvuota, ir dabar buvo toks laikotarpis, kai kiek trūko džiugesio, nes ir kūnas neįsivažiavęs, ne toks, kai kūnas palaiko gerą darbingumą ir viskas gerai važiuoja. Man normalu, kad motyvacijos būna ne visada, nors reikia pastovumo.“
Dabartis. „Mano gyvenimas Kaune, mano šuo, mano šeima, mano namai, kasdieniniai dalykai, baseinas, kažkokios veiklos. Gyvenimas nėra paprastas, bet taip: man patinka mano gyvenimas.“
