Treneriai seminare išklausė įvairių lektorių pranešimų, o pasisakančiųjų gretose buvo ir lietuvis Darius Kasparaitis. Pastarasis ir komandos draugo Vilniaus „Hockey Punks“ komandoje M.Kiero gavo Lietuvos ledo ritulio čempionato sidabro medalį, kurį iškovojo pasibaigusiame Lietuvos ledo ritulio čempionate. Tai – pirmasis Lietuvos ledo ritulio čempionato apdovanojimas olimpinio čempiono D.Kasparaičio trofėjų lentynoje.
Lietuvis ledo ritulininkas trenerių seminare padarė tokį įspūdingą pranešimą, kad jo mintys pateko ir į oficialią tarptautinės ledo ritulio federacijos svetainę.
Charizmatiškasis, 43-ejų D.Kasparaitis pasidalino mintimis apie šiuolaikinį ledo ritulį, žaidimą gynyboje ir norą 2018-aisiais žaisti Lietuvos rinktinėje:
„Aš gimiau reikiamu laiku. Jei būčiau išvykęs į NHL 10 metų anksčiau, mane būtų užmušę. O jei 10 metų vėliau, tai mane nuolat diskvalifikuotų. Nors, aš manau, kad visą laiką žaidžiau kaip tikras gynėjas.
Vaikystėje man pavyko su treneriu. Į Elektrėnus jis atvyko iš Rygos, ir visą dėmesį skyrė čiuožimui. Pirmą kartą aš ant ledo užlipau 8 metų. Ir kažkodėl tai iškart nuvažiavau. Tiesa, nemokėjau stabdyti į kairę pusę. Tris metus iš eilės aš čiuožiau nuo ryto iki vakaro. Todėl pas mane toks blogas metimas riešu – manęs to nemokino. Tik smūgiuoti moku.
Kodėl dabar nėra tokių gynėjų kaip Kasparaitis, Juškevičius, Žitnikas? Todėl, kad vaikai labiau nori mušti įvarčius. Kartą treniravau vaikus Floridoje. Niekas nenori treniruotis. Visi mėgsta imti ritulį ir žaisti.
Pamenu, kai atvykau į Maskvos „Dinamo“ ir treniravausi su dvejais metais vyresniais. Treniruotės metu pagavau kūnu aikštės viduryje vieną varžovą. Ir patyriau begalinį malonumą nuo šio veiksmo! Tiesa, varžovas nebuvo toks laimingas. Ir aš supratau, kad ledo ritulyje galima ne tik mušti įvarčius. Yra ir kitoks žaidimo stilius. Vėliau visi žinojo – jei Jagras išeina į aikštelę įmušti įvartį, tai Kasparaitis visada nori kam nors „įkrėsti“.
Kažkas yra pasakęs: reikia užmušti savyje žaidėją, kad taptum treneriu. Bet tai labai sunku! Turiu patirties dirbant su Sankt Peterburgo SKA. Po pusės metų pats save atleidau. Todėl, kad negalėjau užmušti savyje žaidėjo. Aš netgi tikėjausi, kad kažkas iš gynėjų gaus traumą ir aš galėsiu jį pakeisti. Ateidavau į treniruotes, mindavau dviratį po dvi valandas. Ir visą laiką galvojau, kad dar grįšiu į ledo ritulį.
Aš iki šiol žaidžiu – Lietuvoje, už Vilniaus „Hockey Punks“. Bandau 2018-aisiais ginti Lietuvos rinktinės spalvas. Ledo ritulio, ne krepšinio.
Žinote, kodėl mane pakvietė į Maskvos „Dinamo“? Lietuvoje žaidėme prieš šią komandą ir aš porą kartų stuktelėjau, berods, Aleksejų Žamnovą. Maskviškiai nustebo: „kas ten toks? Mes 10:0 triuškinam, o jis visus daužo?“ Treneris Valerijus Vasiljevas rungtynių metų atėjo prie mūsų žaidėjų suolelio ir klausia: „kas tu toks“? Aš papasakojau. „Nori žaist už Dinamo“? – „Žinoma, noriu“. – „Žaisi“.
Jis išgėrė porą butelių su tėčiu, o aš išvykau į Maskvą.
Kodėl aš vaikystėje buvau toks liesas? Pas mus valgyti nebuvo ko. Duodavo maisto talonus. Tais laikais buvo užduotis ne tik treniruotis, tačiau ir surasti maisto. Kartą manęs paklausė: „kodėl taip agresyviai žaidi?“ Aš atsakiau: „pabandykite 14-os metų išgyventi Maskvoje“. Mano žmona iki šiol skundžiasi: „ kodėl tu toks agresyvus?“ Todėl, kad buvau ledo ritulininku. Tai sunku savyje nugalėti.
Pasaulio čempionate buvo rungtynės Rusija – Šveicarija (5:1) ir aš neatsimenu nė vieno tų rungtynių įvarčio. Bet pamenu, kaip gynėjas Orlovas pagavo varžovą kūnu. Labai gražiai permetė per save. Tam taip pat reikalingas talentas. Gynėjas turi mokėti gerai čiuožti. Klube tu pamiršti daug dalykų, ties kuriais teko daug dirbti vaikystėj.
Kiekvienais metais aš atvykdavau į Šveicariją pas trenerį Vladimirą Jurzinovą. Kartais galvodavau: kodėl aš čia? Kažkokios treniruotės su paprastais elementais. O po dviejų savaičių jauti save kitaip. Aš iškart tapdavau atakuojančiu gynėju. Mėtai ritulius, o dar treneris pagiria: „oho, koks tavo geras metimas“.
Po tokios stovyklos kartą atvykau į NHL ir rungtynių metu pabėgome dviese su Mario Lemieux (legendinis NHL puolėjas – aut. past.) prieš vieną gynėją. Aš laisvas, vartai tušti – atiduok perdavimą ir aš įmušiu įvartį.
Mario pažiūrėjo į mane ir pats metė į vartus.
Aš jam sakau: „Mario, koks reikalas? Aš buvau laisvas!“ – „Paprasčiausiai aš pamačiau, kad ten būtent tu. Todėl nusprendžiau į vartus mesti pats“.
Tai apmaudu! Mano NHL statistikoj būtų 27 įvarčiai, o dabar tik 26.
Kai aš atvykau į NHL supratau – mušti priešininką iš ketvirtojo penketo ne taip efektyvu, kaip iš pirmojo: Messier, Gretzky... Pamenu, kai mano atstovaujamas „Ailenders“ pirmavo prieš „Maple Leafs“ 7:1, man sako: „tik neliesk Wendelio Clarko“.
Man, kaip sportininkui, buvo vienodai, 7:1 ar 8:1. Juk malonumas, kai įmuši įvartį. Ir aš aikštės viduryje sėdyne pagavau Clarką. Rungtynės tuo ir baigėsi, prasidėjo muštynės. Kažkas iš mūsų veteranų rūbinėje sako: „Dariau, mes tau juk sakėme, kad neliestum Clarko“.
Man 44 metai. Jeigu grįžčiau 20 metų atgal, aš labiau klausyčiau trenerių. Daugiau mokyčiausi. Ir anksčiau aš visada bijodavau ilsėtis. Galvojau, kad dėl ilgos pauzės prarasiu formą. Galbūt todėl turėjau tiek daug traumų? Žaidėjai turi suprasti – tu ne visada turi arti, kartais reikia poilsio.
Aš – penkių vaikų tėvas. Žaidžiau keturiose olimpiadose, virtuvėje pas mane kabo medaliai. Žinote, mano vaikų visada klausia: „o kuo užsiima tavo tėvai?“ Jie atsako: „mama baigė universitetą, vadovauja kompanijai. Tėtis – ledo ritulininkas. Gainioja ritulį ir daugiau nieko nedaro“.
Aš visada bandau paaiškinti vaikams: aš viską šiame gyvenime pasiekiau ledo ritulio dėka. Taip, reikia mokytis. Bet daug dalykų galima pasiekti ir sporto pagalba. Aš – viso to pavyzdys. Atvykti į Maskvą 14-os ir išgyventi, po to žaisti Amerikoje – tai neįtikėtina! Man padėjo charakteris ir geri draugai, kurie visada buvo šalia.
D.Kasparaitis net ir tokių metų yra vienas geresnių Lietuvos čempionate – praėjusiame sezone jis per trejas rungtynes įmušė du įvarčius bei atliko 11 rezultatyvių perdavimų.“
