Simas Ignatavičius savaitgalį išgirdo savo vardą ir pavardę Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) naujokų biržoje.
18-metį vilnietį 40-uoju šaukimu pakvietė „Florida Panthers“ klubas.
Apie Vilniuje kelią pradėjusio, o nuo 12-os metų Šveicarijoje žaidusio S.Ignatavičiaus kelią esame pasakoję prieš jo debiutą Lietuvos rinktinėje praėjusią žiemą, o dabar jis įsirašė prie kitų dviejų lietuvių, pašauktų NHL naujokų biržoje – Dariaus Kasparaičio ir Dainiaus Zubraus.
Lietuvos ledo ritulio bendruomenė džiaugiasi S.Ignatavičiaus pasiekimu, kuris įrodo, kad aukštų svajonių galima siekti ir sudėtingomis sąlygomis.
Apie jas daug žino kitą jauną Lietuvos ledo ritulininką auginanti Vilma Vaitiekūnaitė, sutikusi pasidalinti savo įžvalgomis su 15min.
„Labai nuoširdžiai džiaugiuosi už Simą. O dar labiau už Simo mamą. Ją pirmiausia norėčiau pasveikinti ir žemai lenkiu galvą. Simo sėkmės istorija yra labai gera proga pakalbėti apie Lietuvos ledo ritulio sėkmės formulę ir kainą.
O ji labai paprasta ir labai liūdna, bet atsako į klausimą, kodėl zubrų ir kasparaičių, o dabar ir ignatavičių, turim viso labo tris ir sunkiai daugiau beatsiranda. Ne todėl, kad stokotume talentų, o todėl kad stokojame infrastruktūros. Tiesa, stokojam ne tik jos, tačiau visa kita išsisprendžia nepalyginamai lengviau.
Pavyzdžiui, sostinėje turime tik dvi arenas. Jei atmesime „Akropolio“ areną, kuri iš esmės net nėra skirta sportui, paaiškės, jog turime viso labo vieną. Kiek treniruočių ir kokiu intensyvumu galime turėti tokiomis sąlygomis, skirtų vaikų ir jaunimo komandoms? Ir kiek komandų gali treniruotis? Kaip kokybiškai? Kaip dažnai? Tokia jaunųjų ledo ritulininkų ir jų tėvų realybė. Meistriškumo lavinimui būtinas ledas. Kur gauti daugiau ledo? Vilniaus ledas ne guminis, kita artimiausia arena Elektrėnuose. Ir taip, sportininkai vyksta treniruotis iš Vilniaus ten, šiauliečiai vyksta į Latviją. Viena mama paatviravo – dėl vaiko meilės ledo rituliui ir talento – po 3000 kilometrų per savaitę. Pietūs, namų darbai ir poilsis automobilyje. Mama – šventa moteris.
Todėl šiandien džiaugiantis Simo pasiekimais, kaip niekada gera proga pakalbėti, ant ko iš tiesų laikosi lietuviško ledo ritulio ateitis ir kiek galime tikėtis tokių sėkmės (juodo darbo ir pasiaukojimo) istorijų?
Ogi, lygiai tiek, kiek rasime nepavargstančių fiziškai ir finansiškai mamų ir tėčių. Pasiekti sėkmės ledo ritulyje Lietuvoje tik talento ir meilės žaidimui neužteks. Be atsidavimo, daug darbo ant ledo ir ant žemės, papildomų treniruočių – čiuožimo, meistriškumo, metimų, fizinio pasirengimo. Geras inventorius – turi pranašumų, kaip kad ir geri sportbačiai bėgant. Dar reikia žaisti stiprioje komandoje ir prieš stiprius varžovus – kitaip tobulėti kaip žaidėjui bus labai sunku.
Reikia varžytis ne tik Lietuvoje (kaip jau minėjau infrastruktūros trūkumas tiesiogiai susijęs su komandų skaičiumi), norint tobulėti, reikia ir stovyklų. Taigi, 3–4 valandos treniruočių – vidutiniškai po 4 kartus per savaitę. Savaitgaliai lygos varžybose ir turnyruose (mes vis dar apie laiką ant ledo ir stiprius varžovus). Viską sudėjus, be pasirengimo, dar reikės daug tėvelių laiko suvadybinant logistiką ir pinigų viskam finansuoti. Viskas generalinių rėmėjų, t.y. tėvelių, sąskaita: ledo nuoma (neperdedant – brangiausia Europoje), varžybų ir turnyrų mokesčiai, teisėjų ir trenerių atlyginimai, draudimai, visi kiti komandiniai kaštai, transportas, viešbučiai ir daug kitų nepaminėtų smulkmenų.
Ledo ritulio ritmu neretai pradeda gyventi visa šeima – kitu atveju, nei jaunoji ledo ritulio žvaigždė, nei mama ir tėtis gali nesusitikti visus metus. Vidutiniškai ledo ritulio šeima arenoje (arba prie jos) per savaitę praleidžia apie 36 valandas, įskaitant privalomas, papildomas treniruotes ir savaitgalio rungtynes. Per metus tai sudaro 1800 valandų, arba 75 dienas. Kad nekiltų nesusipratimų, patikslinu, jog skaičiavau savo vaiko U12/U13 komandų vidurkius.
Jeigu pridėsime tarptautinius turnyrus ir stovyklas, prie visko, ką išvardinau aukščiau, prisideda lėktuvo bilietai, kelionių draudimas ir visi kiti išvykstamieji kaštai (keliems asmenims, tiesiogiai priklauso, kiek leidžia šeimos finansai). Nedrįstu skaičiuoti tėvų laiko, tačiau retas 9-erių ar 12-os metų pyplį nebijo išleisti vieną į užsienį. Prieš miegą telefonus surinkti, patikrinti, ar dantis išsivalė, nusiprausė ir ar tikrai pavalgė, ir ar tikrai ankstų rytą laiku atsibudo, vis tiek reikia. Treneriui (neretai į varžybas vyksta vienas) apibėgti 20–30 sportininkų yra nemažas iššūkis, o trenerių darbas, pirmiausia, yra treniruoti, o ne auklėmis būti, nors jie neretai jomis tampa. Pagarba visiems iki vieno už atsidavimą, ir nepabijokim to žodžio, meilę ir kantrybę ugdant mažuosius sportininkus.
Logistinius niuansus aptarėme, lieka aptarti finansus. Metinis biudžetas sudaro maždaug 20–30 tūkst. eurų. Ir taip 5, 7, 10 metų, kol ateina laikas apsispręsti, kaip stipriai mylim ledo ritulį ir ar norime siekti svajonės – džiauname pačiūžas ar kraustomės į ledo ritulio šalį? Čia pasirinkimai nuo kaimyninės Latvijos, Skandinavijos šalių iki Vakarų Europos, Šveicarijos ir Šiaurės Amerikos. Sprendimas individualus, intymus ir pagal šeimos biudžeto galimybes. Kokį pasirinkimą padarė Simo šeima, mes matome ir šiandien džiaugiamės Simo ir Lietuvos ledo ritulio (ar tikrai?) sėkme. Kad Simas paliko Lietuvą būdamas vos 12-os, (jau apkalbėjome baimę vaiką išleisti vieną į užsienį savaitei), ar įsivaizduojate, ką reiškia mamai ir šeimai 12 metų vaiką išleisti į kitą šalį gyventi vieną? Nesvarbu kokio aukšto lygio bus mokykla, stipri ledo ritulio akademija ar kokia gera, palaikanti bei mylinti bus globėjų šeima – mamos ir tėčio palaikymo ir ašarų šluostymo niekas nepakeis niekada.
Be dvasinių išgyvenimų kainos, ne mažiau svarbu paminėti ir tokio sprendimo kainą – 20–80 tūkst. eurų per metus, priklausomai kokią šalį ir ugdymo įstaigą pasirinksite. Nenorite išleisti vaiko vieno – vykite kartu. Papildomai ir jūsų pragyvenimo kaštai pradedant būstu, transportu, draudimu ir visa buities romantika vietos kainomis. Idealu jei galite įsidarbinti ar pradėti savo verslą – jei pavyksta, jei yra talento. Daugybė šeimų šiame gyvenimo etape tiesiog pakabina pačiūžas, nes ledo ritulio svajonė tampa nebepakeliama fiziškai, emociškai ir/arba finansiškai. Kita dalis pradeda migraciją, tyliai, kartais sukandus dantis, vardan svajonės. Juk mes visi dėl savo vaikų atiduosim viską, tiesa?
Štai tokia tikroji Simo sėkmės kaina – mamos laikas, kantrybė ir neabejoju – priverktos pagalvės po išsiskyrimo naktimis. Ką ir pats Simas ne kartą minėjo – herojus už užuolaidų – mama. Ir, žinoma, daug tėčio finansinio palaikymo. Kas, beje, atveria dar kitą problemą – kažkas šeimoje turi nedirbti, arba dirbti ne visu krūviu, ar atsisakyti karjeros ambicijų, kad būtų galima užsiimti vaiko ledo ritulio vadyba ir logistika. Kas automatiškai reiškia, mažiau šeimos pajamų.
Per 10 metų savo sūnaus ledo ritulio, mačiau ne vieną gabų vaiką, kuriam teko atsisakyti ledo ritulio, nes tėvams finansinė šios sporto šakos pusė buvo nepakeliama. Kiekviena tokia istorija yra ne tik žlugusi svajonė, bet ir didžiulis praradimas visai Lietuvos ledo ritulio bendruomenei. Silpnėja komanda, akademija, lyga... Nedramatizuoju, ginkdie, rodau nemalonią realybę – galiausiai komandoje ir lygoje turime nebūtinai gabiausius, stipriausius ir darbščiausius, o tuos, kurių finansai ir nervai atlaikė tekusį krūvį.
Nebus daugiau sėkmės istorijų, jei neturėsime ledo ritulio vizijos ir strategijos, o ji prasideda nuo vaikų sporto prioretizavimo. Kuo daugiau ugdome vaikų, tuo daugiau turime žaidėjų profesionalų sporte. Tuo daugiau Simo istorijų. Tiesa, bent keletas arenų ir geresnis finansavimas federacijai iš tiesų gali padaryti stebuklus. Nuoširdžiai tikiu, kad Simo sėkmės istorija prisidės ne tik prie ledo ritulio populiarinimo Lietuvoje, bet ir infrastruktūros gerinimo, didesnio sporto šakos prieinamumo gabiems vaikams, o šeimoms nereikės rinktis tarp migracijos ir padžiautų pačiūžų.
Nepaisant visko, ledo ritulio bendruomenė, nors ir nedidelė, tačiau turi gražias tradicijas. Vaikus sieja ne tik meilė žaidimui, tačiau ir graži draugystė, perauganti į šeimų ir trenerių draugystę. Susitinkame prie ledo nepažįstami žmonės, o metams bėgant tampam gražia didele, rūpestinga ledo ritulio šeima, kur nebelieka svetimų, o kiekviena pergalė yra visų didelė šventė.
Kaip mama, nuoširdžiai džiaugiuosi už Simą ir dar labiau už Simo mamą. Simo pavyzdys yra didelis įkvėpimas mažiesiems sportininkams ir dar vienas priminimas tėvams, kad norint sėkmės istorijos, reikia susikrauti lagaminą dabar, kas yra nepaprastai liūdna, tačiau teikia vilties.“
