Judita Traubaitė daug metų stebėjo biatloną per televizorių, bet pati šią sporto šaką išbandė tik prieš ketverius metus, būdama 21-erių.
Ji ir vėliau derino sportą su korepetitorės darbais, o šį sekmadienį Lietuvos biatlono rinktinės sudėtyje drauge su Vytautu Strolia, Nikita Čigaku ir Lidija Žurauskaite stos prie starto linijos mišrios estafetės rungtyje.
Taip mūsų šalies biatlonininkai pradės žiemos olimpines žaidynes, įsikūrę Anterselvoje ir vėliau dar pasirodysiantys kitose rungtyse legendinėje Italijos biatlono trasoje Alpių kalnuose apie 1,6 tūkst. metrų virš jūros lygio.
25 metų J.Traubaitė vėliausiai iš visų septyniolikos žiemos olimpiečių, tarp jų ir aštuonių biatlonininkų, pradėjo eiti olimpiniu taku, bet ji turėjo tam tikrus pamatus.
15min pasakoja apie universaliosios vilnietės talentus, prieš pasukant pokalbį apie jos pamiltą biatloną, atvedusį į žiemos olimpines žaidynes.
Orientavomosi sportas
Tėvai dar mažą Juditą įtraukė į savo pamėgtą orientavimosi sportą.
Šiuo sportu užsiima J.Traubaitės tėvai, dėdė, brolis, sesuo Saulė (laimėjo Europos jaunimo orientavimosi su slidėmis čempionato bronzą), o 90-metis senelis Vytautas Januškevičius – vyriausias orientavimosi varžybų dalyvis Lietuvoje.
„Tai buvo tarsi mūsų šeimos bendras laisvalaikio praleidimo būdas – dažnai visi važiuodavome į kelių dienų varžybas, taip įsitraukiau ir aš. O vėliau sekė kiti sportai“, – 15min pasakojo J.Traubaitė.
Orientavimosi sporte J.Traubaitė tapo pasaulio jaunimo (iki 23 m.) orientavimosi sporto slidėmis čempione.
„Kol kas didžiausi pasiekimai orientavimosi su slidėmis sporte, bet ir ten dar turiu nebaigtų reikalų. Pavyzdžiui, suaugusiųjų grupėje dar neteko sėkmingai startuoti, tiesa, ir progos neturėjau.
Orientavimosi sporte erdvės tobulėti plačios – galima vystyti bėgimo greitį, bėgimo greitį miške, skirtinga danga, reljefu, augmenija. Ir techninių dalykų orientuojantis dar galima nuolat lavinti.“
Ar tai reiškia, kad bus sugrįžimas į orientavimosi sportą?
„Tai, kad ateityje užsiimsiu orientavimosi sportu savo malonumui, – vienareikšmiškai“, – neabejojo J.Traubaitė.
Futbolas
J.Traubaitė lankė futbolą dviem etapais, iš viso apie aštuonerius metus, o atstovaudama Vilniaus „Žalgirio“ komandai sužaidė pusšimtį rungtynių A lygoje.
„Iš pradžių žaidžiau puolėja, paskui saugų grandyje, o paskui - gynyboje. A lygoje žaisdavau kairiajame gynybos krašte, – sakė J.Traubaitė. – Futbolas man visada labai patiko, labiausiai iš žaidėjos, o ne žiūrovės pozicijos.
Kita vertus, futbole nedėjau maksimalių pastangų rezultatams. Futbolas labiau ėjo greta kitų veiklų, kaip hobis. Nors treniruotėse ir rungtynėse stengdavausi, susikirtus tvarkaraščiams, futbolas keliaudavo į antrą planą.
Žemesnėse lygose įvarčių pelnydavau, o A lygoje, regis, nepasižymėjau. Žaidžiau gynyboje, o baudos smūgių neatlikdavau.“
Šiuolaikinė penkiakovė
„Tai buvo trumpas etapas, vieną rudenį, gal tik porą mėnesių. Susipažinau, nes ši sporto šaka man atrodė patraukli – akivaizdžiai traukia sporto šakos, kur reikia kombinuoti viename sporte kelis dalykus. Vis dėlto, penkiakovė neužkabino. Gal ir gerai, tuo metu reikalų užteko. Bet džiaugiausi pabandžiusi, neaiškumo neliko.“
Mokslai
J.Traubaitė baigė Vilniaus licėjų, kuriame įprastai mokosi ypač gabūs moksleiviai.
„Taip, ir mano pažymiai dažniausiai būdavo geri. Neatrodė, kad mokslams skirčiau perdėto dėmesio, bet namų darbus atlikdavau kruopščiai, – pasakojo J.Traubaitė. – Mano grafikas buvo toks: pirmoje dienos pusėje mokykla, kur įdėmiai viską klausydavau, tada sporto būreliai arba muzikos mokykla, o tada jau jausdavausi pailsėjusi nuo mokymosi ir galėdavau vėl sėsti prie namų darbų ar pasiruošimo.“
Muzika
J.Traubaitė vienuolika metų lankė ir muzikos mokyklą.
„Turbūt tai buvo rimčiausia veikla kaip būrelis, muzikos mokykla su savo tvarkaraščiu, pamokomis, pažymiais. Bet nebuvo tikslo tapti profesionalia muzikante, neskyriau fortepijonui tiek dėmesio, kiek kiti mokiniai, nors mokytojas buvo puikus. Bet labai džiaugiuosi įgytais įgūdžiais, teko koncertuoti su ansambliais.
Dabar prisėdu prie fortepijono, bet rečiau nei norėčiau. Grįžusi namo gaunu galimybę vėl pagroti, o kartais pasiseka ir per keliones kokiame viešbutyje paskambinti.“
Pramoginiai šokiai
„Šokau gal trejus metus. Tuo metu ant bangos buvo šokių projektai, rodyti per televiziją. Patiko ir šokiai, bet tada atsirado galimybė prisijungti prie mergaičių futbolo komandos, tad reikėjo apsispręsti, nes visko suderinti nebegalėjau. Futbolas traukė labai, tad nuvedė tąkart ten“, - kalbėjo J.Traubaitė.
Biologijos studijos
Vilniaus universitete J.Traubaitė baigė biologiją, derindama profesionalų sportą ir studijas.
„Mokykloje man patiko biologija, tikslieji mokslai, o vienas artimiausių širdžiai dalykų – gamta“, – savo pasirinkimą aiškino J.Traubaitė.
Ar ateityje prireiks šios specialybės?
„Tai sunkus klausimas, nes vis pagalvoju, kuria linkme sukti ateityje, - pripažino olimpietė. - Tiesiogiai su biologija sunkiai save sieju ateityje, nebent dar imti specializuotą magistro kursą konkretesne kryptimi. Bet dar nesu įsitikinusi, ar tai tikrai ta sritis, kuri traukia labiausiai."
Protmūšiai
Dar vienas laisvalaikio praleidimo būdas – protmūšiai.
„Kartais sudalyvauju ir gyvuose žaidimuose, bet retai. Labiau patinka žiūrėti per televiziją, pavyzdžiui, „Auksinį protą“ ir „Kas ir kodėl, – sakė biatlonininkė.
Kita veikla
Sąrašas ilgas, bet J.Traubaitei patinka ir kitos aktyvios veiklos, kuriomis užsiima rečiau savo malonumui: krepšinis, kalnų slidės, snieglenčių sportas, plaukti baidarėmis vasarą.
„O taip pat geras laisvalaikio praleidimo būdas yra skaitymas. Išvykose mėgstu grožinės literatūros kūrinius, kartais ir užsienio kalba, kad palavinčiau įgūdžius“, – pasakojo J.Traubaitė.
Biatlonas
Šioje sporto šakoje į žiemos olimpines žaidynes J.Traubaitė nuėjo kelią vos per kelerius metus.
Šliuožti slidėmis dėl patirties orientavimosi varžybose jau turėjusi mergina mėgdavo stebėti biatlono varžybas per ekraną, bet iki 2022 metų pavasario nebuvo išbandžiusi sporto šakos, kurioje tarp slidinėjimo atkarpų reikia atlikti šūvių serijas į taikinius.
Lietuvos biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas pakvietė pabandyti, Ignalinoje šaudymą, o padedama trenerio Ruslano Nikitino J.Traubaitė būdama 21-erių tapo biatlonininke, sulaukusi 25-erių - olimpiete.
– Judita, kaip jums pavyko atlikti olimpinį šuolį per kelerius metus?
– Sunku įvertinti, negaliu pažvelgti į tai iš šalies, o kai buvau procese, atrodė, kad viskas eina žingsnis po žingsnio. Tačiau, taip, pokytis didelis.
Aišku, turėjau slidinėjimo pagrindus, bet stiprioji mano pusė net orientavimosi varžybose būdavo siauros vėžės, galbūt prastesnės kokybės, kreivesnės. Nesėkmės įprastai lydėdavo šliuožiant gera trasa. Tad nebuvau tikra ir dėl slidinėjimo greičio, tinkamo tarptautiniam biatlono lygiui.
