Sekite 15min Google
O kur dar futbolas ir pusšimtis rungtynių aukščiausiose Lietuvos moterų futbolo lygoje, vilkint MFA „Žalgirio“ marškinėlius, ar muzikos mokykla ir prestižinis Vilniaus licėjus, kur mokosi tik itin gabūs.
Apie visus J.Traubaitės talentus galite pasiskaityti čia.
Išskirtinė šalies atletė neslepia, kad būtent orientavimosi sportas jai yra arčiausiai širdies.
„Jaučiuosi lyg sugrįžusi namo“, – šypsosi 26-erių J.Traubaitė.
Šį sportą ji pamilo dar vaikystėje, įtraukta tėvų, dėdės ir senelio. Būtent čia ji iškovojo ir kol kas ryškiausią savo pergalę – tapo pasaulio jaunimo (iki 23 m.) orientavimosi sporto slidėmis čempione.
Rugsėjo 22–27 dienomis Dzūkijos miškuose ji dalyvaus pirmą sykį mūsų šalyje vyksiančiame Europos orientavimosi sporto bėgte čempionate. Ir drauge su Aušrine Kutkaite yra didžiausia Lietuvos viltis moterų estafetėje.
– Tapote olimpiete, dalyvavote Milano-Kortinos žaidynėse kaip biatlonininkė, kodėl nusprendėte grįžti į orientavimosi sportą?
– Visada to norėjau, aišku, derinant su biatlono varžybomis. Kaip tik pasibaigė olimpinis ciklas, sužinojau, kad Lietuvoje įvyks pirmasis istorijoje tokio lygio orientavimosi sporto čempionatas, tai nebuvo jokių dvejonių, kad norėsiu bandyti patekti į rinktinę ir kiek galima geriau pasiruošti. Ir sudalyvauti šiame istoriniame renginyje Lietuvai.
– Ar lengvai sugrįžote? Biatlone žemėlapių ir kompaso nereikia...
– Viskas tikrai labai skiriasi. Ne tik pats orientavimasis, bet ir bėgimas – buvau kažkiek nutolusi ir nuo jo. Tos bėgimo treniruotės iki šio pavasario buvo tikrai ramesnės (šypteli).
Tikrai reikėjo daug kur pasitempti. Sakyčiau, visai neblogai pavyko tai padaryti. Aišku, darbas su žemėlapiu reikalauja labai daug treniruočių, labai daug specifinio pasirengimo. Kiek jau pavyko nuo šio pavasario, tiek ir stengiausi maksimaliai išspausti. Žinoma, iki tobulumo ar šimtaprocentinio tobulumo dar trūksta... Šitoje sporto šakoje visą laiką gali nesunkiai tobulėti.
– O kurį iš tų aspektų buvo sunkiausia susigrąžinti?
– Turbūt surasti tą tinkamą balansą... Tarp bėgimo greičio ir žemėlapio susekimo. Vieną dieną atrodo, kad kojos greičiau keliasi, lengviau bėgasi, bet žiūri, kad jau nespėji vietovės perskaityti. Turbūt ir yra sunkiausia dalis atrasti tą tinkamą pusiausvyrą.
– Rinktinėje yra ir jūsų sesuo Saulė, o kitos komandos draugės liko tos pačios?
– Ne, rinktinė – labai atjaunėjusi. Anksčiau aš vykdavau į čempionatus su labiau patyrusiais, vyresniais. Dabar visa komanda – labai jauna. Smagu, kad galėsiu atstovauti Lietuvai drauge su seserimi.
– Užsiminėte apie kartų kaitą orientavimosi sporte. Ar jaučiate, kad visų akys dabar sminga į jus?
– Iš dalies (šypsosi). Jaučiu kiek didesnį dėmesį ar pasitikėjimą iš kitų komandos narių. Tačiau pati tikrai negaliu pasakyti, kad jausčiausi kažkuo stipresnė už kitus. Stovyklose tikrai sėmiausi patarimų ir pastebėjimų iš kitų rinktinės narių. Manau, visi panašiame rate sukamės – mokomės vieni iš kitų.
– Čempionato trasa Lietuvoje specialiai buvo parinkta su daugiau žalumynų, lėtesnė. Ar jums tinka tokios sąlygos?
– Iš esmės, man visada patikdavo žalesni, lėtesni miškai. Greitis nebūdavo kažkoks mano pranašumas prieš varžoves, tad vertinu tikrai teigiamai. Kita vertus, mažokai laiko pastaraisiais metais praleidau tokiuose miškuose (šypsosi), tad ir mane kažkiek išgąsdino bei nustebino, kiek žali ir sužėlę gali būti tie mūsų miškai. Ypač rugpjūčio mėnesį, stovyklos metu. Dabar, rugsėjį, jau jaučiasi ir šioks toks augmenijos pokytis, metų laikui persiritus į rudenį. Tikėkimės, kad nenukris per daug, kad tas žalumos pranašumas išliktų mums, lietuviams (juokiasi). Tokios vietovės tikrai turėtų būtų į naudą mums.
– Pasaulio taurėje po dviejų etapų buvote trečioje vietoje moterų estafetėje su A.Kutkaite ir esate įvardijamos kaip didžiausios mūsų viltys. Kokie yra jūsų pačių lūkesčiai?
– Aš asmeniškai apie konkrečius skaičius negalvoju. Labiau noriu kontroliuoti tai, ką pati galiu suvaldyti, o ta vieta, kokia jau bus, tokia bus – priklausomai ir nuo kitų dalyvių taip pat. Pirmiausia, norėtųsi techniškai gerai įveikti tas trasas. Aišku, didžiausias dėmesys – kvalifikacijai, nes ji lems tikrai daug, kuriame finale startuosime tiek ilgoje, tiek galimai vidutinėje trasoje. Tikslas dabar yra gerai įveikti kvalifikaciją, kad pavyktų patekti į finalus.
– Ar po šio čempionato grįšite į biatloną?
– Taip, planas yra po truputį grįžti į biatloną. Žiema ne už kalnų (juokiasi). Dabar visas dėmesys yra į šį čempionatą, o tada reikės ruoštis žiemos sezonui.
– O ko trūksta orientavimosi sportui, kad jis taptų olimpiniu?
– Nežinau, kokia šiuo metu yra tiksliai situacija, bet prieš kelerius metus toks noras iš tarptautinės bendruomenės buvo. Gana sudėtinga šį sportą paversti olimpiniu. Turime labai daug įvarčių techninių apribojimų. Tas pats karantinas, kai sportininkai kelias valandas prieš startą uždaromi karantine be ryšio su išore (kad nesužinotų, kokia trasa jų laukia, – past.), sąžiningumo principais.
Manau, kad šiuo metu orientavimosi sportas yra pasiekęs aukščiausią lygį, jei kalbėtume apie sportininkų pasiruošimą. Visi tikrai varžosi vienodomis sąlygomis, nėra kažkokių papildomų paskatų sukčiavimui ar panašiems dalykams. Tikrai smagu dalyvauti tokiose varžybose, kokios jos yra dabar. Aišku, gaila, kad dažnu atveju kažkiek trūksta to bendro supratimo iš visuomenės, koks tai yra aukštas lygis.
Neolimpinė sporto šaka, miškai – žmonėms kartais galbūt susidaro neteisingas įspūdis, asociacijos su visokiais orientaciniais žaidimais, tačiau paties orientavimosi sporto lygis šiuo metu yra labai aukštas. Sportininkai sėkmingai dalyvauja ir kitų, olimpinių sporto šakų, varžybose, kuriose rodo labai aukštus rezultatus.
– Toks ir būtų jūsų kvietimas tiems, kurie dar nėra su orientavimosi sportu?
– Taip, tai nuostabi proga pamatyti, kas iš tikrųjų yra tas orientavimosi sportas pačiame aukščiausiame lygyje. Iš arti pažiūrėti, kaip sekasi mūsų sportininkams varžytis su pačiu pasaulio elitu. Ir pabūti šio didelio renginio dalimi, nes turėtų būti tikrai nuostabi savaitė.
