Emigracija – lengviausias kelias pajausti finansinį stabilumą ir greičiausias kelias sugriauti šeimos pamatus.
Daugelis emigrantų išvyksta iš Lietuvos tam, kad galėtų patenkinti savo materialinius poreikius, tačiau palikdami vaikus seneliams, giminėms ar net savarankiškam gyvenimui, nepagalvoja, kaip ši situacija gali paveikti jų mylimiausias atžalas ne tik esamuoju, bet ir būsimuoju laiku.
Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, puiku, jog vaikai nesiskundžia naujausių rūbų, žaislų, technologijų trūkumu, tėvų emigrantų atveju netgi priešingai – jų vaikai, dažniausiai, visapusiškai aprūpinti siuntiniais iš „už jūrų marių“ . Pildydami vaikų materialinius norus, tėvai bando išpirkti kaltę, jog paliko vaikus, tačiau ar bent vienas iš jų susipranta, kaip šis išsiskyrimas paveiks jų atžalas. Tikriausiai gerai apie tai pamąstę kiekvienas suprantame, kad jokie iPod‘ai ir kitos brangiausios dovanos niekuomet neprilygs tarpusavio ryšiui, realiam bendravimui bei švelnumui ar šilumai.
Tėvų paliktas vaikas – valstybės saugumo grėsmė
Nagrinėdami temą pakalbinome psichiatrą L.Slušnį. „Mano asmeniniu įsitikinimu, palikti vaikus yra milžiniškas nusikaltimas. Tai žala visais įmanomais aspektais. Tokie vaikai neišmoksta normalių šeimos santykių. Bet kokios skyrybos yra netektis. O ką jau kalbėti apie vaikus – kai kurių dar net jausmų sistema normaliai nesusiformavo, o ant jų pečių staiga užkraunama patiems susitvarkyti su netekties jausmais. Iš to niekas nesigauna. <...> Vaikas auga piktas ant šeimos, visuomenės... Taip mes auginame piktus, viskuo nepatenkintus žmones. <...> O kas būna, kai tokie vaikai sukuria šeimas? Viskas tęsiasi... Tarsi užburtas ratas. Ši problema, mano manymu, valstybės saugumui didesnė nei visos kitos. Emigranto atveju – tėvai išvažiuoja ir mato vaiką „Skype“, mato tik jo materialinius norus, nes „Skype“ vaikas negali paprašyti: „Noriu meilės, atsiųsk“, negali paprašyti jausmo. Ilgainiui tėvai nutolsta nuo vaikų, susvetimėja. Paliktų vaikų sindromas – pyktis, pagieža, nepasitikėjimas suaugusiais, apleidimo jausmas. Panašūs jausmai apima netekties atveju.
Suaugusieji, kurie išvažiuoja, šito net nesugeba suvokti. Žmonėms trūksta emocinio ir socialinio intelekto – suvokimo, kad ne vien batai ar ratai apsprendžia žmogaus gerovę. Batai yra sunešiojami, ratai suvažinėjami, o rezultatas toks, kad nebeturime žmogaus.
Akivaizdu, kad tokiems vaikams trūks pasitikėjimo savimi, bendravimo įgūdžių, jie nemokės spręsti kai kurių konfliktų, kurti tarpusavio santykių. Tokie žmonės bus pavojingi bet kokiai santuokai, nemokės jos kurti, nes neturėjo tėvų santykių pavyzdžio‘, - nuomonę dėsto ekspertas.‘
Skaičiai – ar verta juos žinoti?
VPU atliktas tyrimas „Emigravusių tėvų vaikai“
Pasidomėjus Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro duomenimis Lietuvoje, matysime skaičius, kurie yra Lietuvoje paliktų emigrantų vaikų problemos realistiškumo įrodymas. „Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė mano, kad emigracijos našlaičių Lietuvoje yra daugiau nei 20 tūkstančių. Pavyzdžiui, 2007 m. pradžios duomenimis vien Klaipėdos mieste yra žinoma oficialūs duomenys apie daugiau kaip 450 emigrantų paliktų vaikų. Galima papildyti, kad Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro duomenimis Lietuvoje daugiau nei dvidešimt procentų namų ūkių turi migrantų, pusė jų – išskirtos šeimos su vaikais, todėl manoma, kad paliktų vaikų gali būti 25–30 tūkstančių ar net daugiau. Taigi problemos mastas Lietuvoje yra akivaizdus. Tačiau problemų kyla dėl to, kad nėra atsakingos institucijos, kuri galėtų pateikti tikslų tokių vaikų skaičių. Apklausiami Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose dirbantys pedagogai taip pat nurodo, kad neturi tikslios informacijos dėl to, kurių vaikų tėvai yra emigravę. Tikslaus ar bent artimo tiksliam skaičiaus nustatymas leistu identifikuoti atitinkamas priemones emigrantų paliktų vaikų problemai spręsti. Pavyzdžiui, jau dabar aišku, kad būtų plačiau taikyti visuomenės švietimo programas, pradedant gyventojų supažindinimu su administracinėmis procedūromis, kurios privalo būti taikomos tėvams išvykstant iš šalies ir nustatant vaikams laikiną globą ir baigiant pedagogų supažindinimu su priemonėmis, kurios leistų sušvelninti neigiamas pasekmes, atsirandančias išvykus vaiko tėvams ar vienam iš tėvų. Aiškėja ir tai, kad kai kurie respondentai įžvelgia teigiamų vaiko pokyčių, jam tiesiogiai susidūrus su emigracija, pavyzdžiui, stengiasi būti meilesnis, atidžiau mokosi. Tam tikrus pozityvius vaiko elgesio pasikeitimus galima mėginti paaiškinti tuo, kad vaikas bando atkreipti tėvų dėmesį, sustiprinti savęs vertės jausmą. Kai kurie mokslininkai mano, kad tokie pozityvūs pokyčiai pasireiškia kaip tam tikra fikcija, kadangi tokie pokyčiai gali išreikšti vaiko stresą, atsiradusį po struktūrinių pokyčių šeimoje, be to, gali pasireikšti ir baimė dėl antrojo iš tėvų praradimo (jei vaikas gyvena su vienu iš tėvų). Problemos sprendimas, prieš pradedant taikyti institucines priemones, pirmiausia turėtų būti vykdomas pačių tėvų: tėvai privalo palaikyti nuolatinį ryšį su vaiku, stengtis kuo dažniau grįžti pas vaiką (ne tik praleisti kuo ilgesnį laiką su vaiku), stengtis su vaiku išsiaiškinti išvykimo faktą ir atskleisti jam padėtį, o ne stengtis perkelti vaiką į tėvų parengtą situaciją. “
Tikrasis vienatvės poveikis
MRU Doc. Dr. Tomas Bautvilas
T. Bautvilas šneka apie vienatvės poveikį vaiko psichologijai, savimonei bei aptaria tėvų paliktos atžalos jausmus bei emocijas. „2005-2006 m. atliktų tyrimų duomenys parodė, kad tarp 263 pradinių klasių vaikų patiriamų netekčių svarbiausios yra šios: tėvą skyrybos, tėvą nedarbas arba
išvykimas dirbti svetur, vieno iš tėvų mirtis, vieno iš tėvų gyvenimas su nesantuokiniu
partneriu, konfliktai šeimoje ir tėvų girtavimas. Dažniausios netektys - tėvų skyrybos ir tėvų nedarbas arba jų išvykimas dirbti svetur. tėvų emigraciją patyrusiems (ir kitas netektis išgyvenusiems) pradinių klasių vaikams būdingas uždarumas, perdėtas rūpinimasis savimi,
padidėjęs emocinis labilumas, agresyvumas ir neadekvatus savęs vertinimas. Konfliktai šeimoje, vieno iš tėvų mirtis, jų skyrybos ir tėvų nedarbas yra tos netektys, kurios labiausiai lemia vaikų uždarumą, nenorą bendrauti (išsakyti savo jausmus, pasidalyti patirtimi) ar dalyvauti bendroje klasės veikloje. Pasak daugelio užsienio šalių tyrėjų ( J a m e s ir F r i e d m a n 2001;
P e r r y 2001 ir kt.), tėvų nedarbą ir jų emigraciją patyrusiems vaikams padažnėja psichinės sveikatos problemų jie dažniau nei kiti jų vienmečiai išgyvena depresiją, vienišumą, yra linkę prasčiau save vertinti. Pastebėta, kad mergaitės į patirtą stresą reaguoja užgniauždamos savyje problemas, o berniukai - jas išreikšdami neretai agresyviu, ekscentrišku, kitus žeminančiu elgesiu. Vadinasi, lyties aspektu - šių vaikų emociniai išgyvenimai ir reakcijos taip pat skiriasi. Galima būtų manyti, kad tų šeimų vaikai, kurių tėvai yra bedarbiai ar emigravę svetur, yra kiek uždaresni nei jų bendraamžiai, patyrę kitas netektis šeimoje (pvz., kai vienas iš tėvų mirė, išsiskyrė ar gyvena su nesantuokiniu partneriu). Kitaip tariant, tėvų emigraciją patyrę vaikai mažiau nei netekties nepatyrę bendraklasiai yra jautrūs, susitvardantys, aktyvūs.
Be to, tėvų emigraciją (ir kitas netektis) patyrę vaikai dažniau išgyvena ir neigiamas emocijas (liūdesį, pyktį), o rečiau - teigiamas (džiaugsmą, pasitikėjimą savimi). Vaikai, patyrę tėvų skyrybas ar jų išvykimą dirbti svetur, neigiamas emocijas išgyvena dar dažniau. Ši patirta netektis turi neigiamos įtakos ir vaikų statusui klasėje: kiek žemesnį statusą užima daugiau netektį patyrusių vaikų nei jos nepatyrusių. Pabrėžtina ir tai, kad tėvų emigracija dažnai turi įtakos ne tik tokių vaikų požiūriui į savo padėtį klasėje, bet ir požiūriui į save. Nepalankiau save vertinantys šią netektį patyrę pradinukai dažniau linkę manyti, kad turi mažiau nei vienmečiai gerų draugų jų ne taip lengva susirasti mokykloje, tokie vaikai mažiau patenkinti ir savo išvaizda bei ne taip linkę pasitikėti savimi būdami tarp kitų žmonių.
Buvo nustatytas ganėtinai paradoksalus faktas, kad požiūris į savo tėvus ir namus yra palankesnis tėvų emigraciją patyrusių vaikų nei kitas netektis išgyvenusių bendraamžių. Tai neabejotinai galėtų būti siejama su tuo, kaip paaiškėjo iš pokalbių su pradinių klasių pedagogais, kad tėvų emigraciją patyrusių vaikų priežiūra namuose įgauna šiek tiek liberalų ir anarchistinį braižą, t. y. dominuoja minimalus jų auklėjimas emocine, pažintine, dvasine ir kt. prasmėmis, labiau rūpinamasi šių vaikų materialine ir fizine gerove. Taip šie vaikai patiria didesnę laisvę, mažesnį namiškių domėjimąsi jų mokslu ir pan. Vadinasi, jie ir elgtis su bendraamžiais gali kaip tinkami.“
