Kažką praradome? Atradome? O gal tiesiog kažko labai labai ilgimės? Žiema priverčia suklusti, o tai, mano nuomone, yra labai gerai. Skubėdami mes pamirštame save ir artimiausius žmones, dienos pralekia, o lyg ir nieko nenuveikėme. Tai ne dėl to, kad gulime ir žiūrime į vieną tašką nieko neveikdami, o dėl to, kad greičiausiai nepadarėme nieko, kas pradžiugintų mylimų žmonių sielas, priverstų juos nusišypsoti.
Kodėl tik prieš šventes susimąstome, ką dovanosime, pasineriame į tą beprotišką dovanų ieškojimą, kuris kasmet vis labiau nuvertėja. Esmė slypi ne dovanose, o mūsų širdyse. Veikiau nepirkime, o kasdien dovanokime dalį savęs.. Bent jau šypseną ar gražų žodį. Taip, tai sunku, juk mes visi principingi ir gyvename tame pačiame, materialiame pasaulyje, tačiau viskas gali pasikeisti, jei dauguma to norės ir dės nors kažkiek pastangų.
Sekmadieninis apsilankymas bažnyčioje ir įsiklausymas į Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio pamokslą paskatino susimąstyti – kas iš tiesų yra tas šventinis, kalėdinis laukimas.
Daug kur daromos išvados apie per metus nueitą kelią – kas padaryta, kas ne. Taip pat prasideda planavimas. Adventui būdingas gerumo, akcijų metas. Kažką paaukojus, namus papuošus, mes jau lyg ir nuraminame save, kad „pareigą atlikome“, tačiau kokia iš tiesų yra toji pareiga? Reiktų ne bėgti, o stabtelti ir susimąstyti, ką mums padarė ir dovanojo Dievas? Ką realaus padarėme dėl kitų? Pradėti atskirti ramybę nuo nerimo, mirtį nuo gyvenimo... Dievo karalystė – padovanota tikrovė, tai dovana, kurią turėtume priimti. Lygiai taip pat, kaip savo dovanas turėtume dovanoti kitiems. Tik tos dovanos šiek tiek kitokios.
Mes įpratę vienu metu būti keliose vietose, dalintis viskuo su aplinkiniais. Tačiau ar visada dalijamės tuo, kuo reika? Argi nebūtų gera gyventi per daug nesigilinant į gyvenimo tiesas? Bet realybė kitokia – kasdien reikia eiti nauju keliu, juo gyventi. Tik mes patys galime įveikti tą kelią ir atsakyti į gyvenimo klausimus. Žinoma, reikia nepamiršti pasidalinti patirtimi, su kitais. Ir išmokti ne teisti, bet padėti vieni kitiems.
Jokia meilė negali ugdytis be žmonių. Tik tarp žmonių ji tampa aštri ir matoma. Vyskupas Mindaugas Sabutis palinkėjo: „...kad mes drauge su Kristumi žengtume į Dievo artybę. Mums nebereikia slėptis, mes esame drąsūs ir laisvi, kai juo pasitikime. Mes pasikliaujame jo pažadu, nes jis tikras, todėl priimkime jį. Pirma Kristus – tada darbai“.
Todėl ir aš linkiu visiems Kalėdų laukimą pradėti pažvelgiant į savo dvasinį pasaulį, gerumu pasidalinant su artimaisiais. Tik tada galėsime „stačia galva“ nerti į darbų sūkurį. Įžvelkime prasmę iš pirmo žvilgsnio paprastuose, tačiau be galo svarbiuose dalykuose. Tada ir šventės bus pasitiktos su mūsų įžiebta, o ne vien tik ant eglučių žybsinčia šviesa.
Meda Piečytė
