Gegužės 10-ąją Vainute (Šilutės r.) savo kelionę Lietuvos keliais baigs iš Anykščių važiuojantis arklio kinkinys, kuriuo keliaujantys Anykščių muziejininkai šia akcija primena prieš 160 metų taip keliavusį Antaną Baranauską, rašiusį kelionės dienoraštį. Vieną kelionės dieną, trečiadienį, žygio dalyvius lydėjęs A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas VERBICKAS tokį dienoraštį rašė šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis – trumposiomis žinutėmis mobiliuoju telefonu.
9 val. 26 min. Pernarava – bažnytkaimis Kėdainių rajono pakraštyje. Medinė bažnytėlė, seniūnija, šviesi triaukštė mokykla. Savo įprastiniais maršrutais einantys, dviračiais ar automobiliais pravažiuojantys gyvenvietės žmonės. Alma Valantinienė pakalbino Lietuvos radijui. Prie seniūnijos pastato velėną palei šaligatvį nuiminėja visuomenei naudingą darbą dirbantis vyras. Atrodo, kad populiariausia ryto vieta – dėvėtų drabužių kampelis aikštelėje prie dviaukščio daugiabučio. Dvi moterys jau išsivežė dviračiais savo pirkinius, dvi intensyviai renkasi. Laukiu arklių.
9 val. 44 min. Vidas Kūlokas ir Stasys Laurinaitis į dvikinkį vežimaitį kinko savo žemaitukus Aisetą ir Krosną. Arklius pamatę vaikai išbėgo iš mokyklos, apsupo ruošiamą ekipažą. Regiu akyse praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio vaizdą, kai tėviškės vienkiemy tėtė ruošė vežimą pirmajai mano kelionei arkliu į Anykščių turgų...
10 val. 53 min. Pernaravos mokykla išlydėjo su daina, vaikai glostė arkliukus, sėdo į vežimaitį fotografuotis. Viena mergytė pasigyrė, kad turi namuose žirgą. Aisetas ir Krosna neberimo. Vidas nebelaukė iškilmingų palydų pabaigos, čiupo vadeles ir risčia pasileido per miestelį. Riedam trise žvyrkeliu Ariogalos link. Monotoniškai į akmenis trinksint guminiams ratams, džiaugiamės iki pat kelkraščių abiejose pusėse prižiūrėtais laukais.
11 val. 35 min. Pervažiavom Gynevės upelę – ir jau Raseinių žemės. Aisetas tinginiauja. Šis žemaitukas legendinis, juo buvo nujota iki Juodosios jūros, todėl kiek išdidus. Mašinos, galingi traktoriai. Stasys gauna vis iššokt ir prilaikyt arklius. Su dvejetu daugiau problemų važiuot, nei su vienu, o Baranauskas ir dviem buvo nepatenkintas, tris ar keturis troško pakinkyti. Išvažiuojam į plentą. Iki Raseinių 29 kilometrus kaukšim asfaltu ir kelkraščiu. Griovį vis apžiūrim, bet dar nebuvom įlėkę:)
12 val. 0 min. Ariogala. Labiausiai matosi norvegams iš plastiko gaminamų laivų gamykla. Toliau už jos – gimnazija. Gimnazistai pasiklauso, bet knygų skirtukais su žygio žemėlapiu nebesidomi: „Mes su kompais!“
12 val. 29 min. Leidžiamės į Dubysos slėnį. Vadžios įtemptos. Atleisk – skrietume kaip vėjas. Niaukstosi. Tiltas per Dubysą. Vieni sutiktieji abejingi, kiti moja, sveikina. Atvažiuojam prie šaltinio. Pirmas sustojimas.
13 val. 7 min. Virginijus, pylęsis vandenį iš šaltinio, vaišino bananais ne tik keliautojus, bet ir arklius, bet tie atsisakė:) Užkandę ir šaltinio vandeniu veidus nuprausę, risčia lekiam tolyn. Abu arkliai jau bėga tolygiai. Stasys sako, kad apsiprato, nes rytą nežinojo, kad reiks dirbti.
13 val. 40 min. Pasukom lauko keliuku, ir vėl visur žemės priežiūra žavimės. Kiek akys užmato – žiemkenčiai ar šviežiai išdirbta dirva. Plotai dideli ir jokių vienkiemių, tik tolumoje kaimelių stogai. Mano bendrakeleiviai vis svarsto žirginio sporto problemas.
15 val. 48 min. Kejėnų piliakalnio aikštelėje Milašaičių kaimo bendruomenės žmonės surengė mums vaišes. Susirinko jų apie dešimt, o į šventes iš Milašaičių ir Palukščio kaimų buriasi ir iki 100 žmonių. Bet jie čia ir tvarko bent 2 hektarų plotą – kapinyną, pilkapyną, piliakalnį. Kaip patys sako – neprašomi ir be atlygio. Tas archeologinis kompleksas yra bent už dviejų kilometrų nuo sodybų. Išsiskirdami visi tarėsi tuoj ir vėl ten talkoj susitikt.
16 val. 11 min. „Smagu, kai žemaitukai turi sprogstamosios galios“, – sako Stasys. Dardam žvyrkeliu, prasilenkdami su automobiliais panyram į dulkių debesį.
17 val. 33 min. Prie Raseinių miesto ribos mus pasitiko policijos ekipažas. Pievutėje dešimtį minučių ilsinom arklius, girdėme. Dabar išdidžiai važiuojam per Raseinių miestą iki „Žemaičio“ paminklo.
18 val. 40 min. Garbingiausioje Raseinių vietoje mūsų laukė Muziejaus direktorė Birutė Kulpinskaitė, jos kolegės, būrelis vaikučių ir suaugusiųjų. Svarbiausia – didingo paminklo papėdėje išrikiuoti žaisliniai žirgeliai. Birutė įteikė vadeliotojams ir jų arkliukams duonos, girdė Aisetą ir Krosną iš dubens. Fotografavomės, žemaičiai vis klausinėjo Vido apie žemaitukus. Policijos ekipažas mus jau išlydi iš miesto.
19 val. 31 min. Riedame Sujainių link ir vis dairomės į stulpelius, kiek dar tų kilometrų liko. Arkliukai vienodai bidzena, o mes vežimaityje jau ieškom patogesnės pozos sėdėti... Vis dėlto jau 50 kilometrų nuo ryto dardėta. Mano bendrakeleiviai tebediskutuoja apie lietuviškas arklių veisles, kiekvienas – su savo nuomone. Vidas: „Dabar kiekvienas arklys lietuviui – žemaitukas“. Antai ir Sujainių stogai!..
20 val. 2 min. 72-uosius baigiantis ūkininkas Zigmas Stonys svetingai laukė prie savo kiemo ir priglaudė pavargusius žemaitukus ištuštėjusioje karvidėje. Vaišina sula, pasakoja apie savo ūkininkavimą: „Ai, koks čia ūkininkas, tik apie 40 hektarų liko, kitus sūnui perleidau“.
20 val. 33 min. Pėsčiom per laukus nuo sodybos atėję iki autostrados, sėdime šiuolaikinėje pakelės užeigoje. Pro šalį švilpia mašinos, o mes prisimename Baranausko kelionę ir kalbamės apie galimybę šiuolaikiniam žmogui keliauti arklio traukiamu vežimu per Lietuvą...
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
Mindaugo Karčemarsko nuotraukos
