Šiandien Vainute (Šilutės r.) savo kelionę Lietuvos keliais baigs iš Anykščių važiuojantis arklio kinkinys, kuriuo keliaujantys Anykščių muziejininkai taip primena prieš 160 metų šiuo keliu vykusį Antaną Baranauską, rašiusį kelionės dienoraštį. Priešpaskutinę kelionės dieną, ketvirtadienį, dvikinkiame vežime dardėjęs Arklio muziejaus vedėjas Mindaugas KARČEMARSKAS dalijasi savo kelionės įspūdžiais.
Atvažiavus dar 47 kilometrus nuo Sujainių iki Batakių vienkiemio, dabar jau galima drąsiai sakyti: arkliais keliauti po Lietuvą vis dar įmanoma.
O šią dieną pradedame įprastai: po pusryčių padėkojame Sujainių užeigos šeimininkei Irenai, atsisveikinam ir pajudam pas žemaitukus Aisetą ir Krosną, kurie vakar liko pas Zigmą Stonį. O Zigmas jais puikiai pasirūpino ir net spėjo iškrėsti pokštą draugui, ėmęs ir įtikinęs jį, kad žemaitukus jis nusipirkęs ir neva ruošiasi jais vėl ūkininkauti!..
Kol patikimi bendražygiai Vidas Kūlokas ir Stasys Laurinaitis ruošėsi kelionei, per tvorą žemaitukus stebėję kaimynai žavėjosi nedidelių lietuviškų arklių ūgiu ir neįtikėtina jų ištverme. Vienas iš kaimynų, Antanas, dovanoja keturias pasagas Arklio muziejui – na, negali gi praeiti nė viena žygio diena be dovanų.
„Pašvilpiu, geria geriau“, – girdydamas Aisetą, taria Zigmas. Pasikinkę dar kartą dėkojame Zigmui už tai, kad pasirūpino arklių poilsiu, ir paliekame Sujainius.
Priešpaskutinė kelionės diena vėl lepina geru oru, akys džiaugiasi dar gausesne žaluma. Pakeliui – Blinstrubiškio dvaro sodyba, todėl paliekame Žemaičių plentą ir Viduklės link traukiame vietos keliukais. Pastarieji labiausiai tinka kelionei arkliais. Keliautojų akis džiugina miško paklotė, tankiai nuklota plukių žiedais. Apsukame kadaise buvusią dvaro sodybą – ją šiandien težymi aukšti medžiai. Keliuku vidury tvenkinio įvažiuojame į mišką ir pro stadioną, Viduklės daugiabučius įvažiuojame į miestelį. Pas vietos gyventojus tiksliname kelio kryptį, ir kiekvienam sutiktam skelbiame apie penktadienį, 14 val., Vainute rengiamas žygio dalyvių sutiktuves.
Viduklė taip pat garsi keliautojais, ir ne bet kokiais, o keliaujančiais Bremeno muzikantais, netoli bažnyčios stovi medinė pasakos personažų skulptūra. Pravažiuojame Viduklės miestelį ir vėl įsukame į plentą. Kelionės netikėtumas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų skulptūrų parkas. Kunigaikščių aplinkoj mūsų žemaitukai jautėsi puikiai, atrodė, kad akimirkai skulptūros atgijo ir vos vos linktelėdamos galva atidavė pagarbą ištikimiems karo ir mūsų kelionės bendražygiams.
Paliekam Žemaičių plentą ir toliau važiuojame miško ir lauko keliukais. Pirmą valandą įsukame į Nemakščius, kur Antanas Baranauskas prieš 160 metų prie jau turėtų dviejų įkinkė dar porą arklių. Nemakščiuose prie Senovinės technikos muziejuko mus pasitinka moksleiviai ir darželinukai. Aisetas ir Krosna džiaugiasi dar aukštesne žole. Kartu dalijamės kelionės įspūdžiais, cituojame A. Baranausko dienoraštį, džiaugiamės bendryste. Vaikams įdomu viskas: ir koks žemaitukų ūgis, amžius, todėl Vidas mielai pasakoja ir dalinasi sukaupta patirtimi. Už sutikimą ir nuostabią ekskursiją po muziejuką dėkojame Irenai Bertašienei.
Iki kito sustojimo, Skaudvilės, dar 13 kilometrų. Tenai mūsų ekipažas puikiai įsilieja į Skaudvilės bendruomenės suorganizuotą Europos dienos šventę. Sutikti šaunių muzikantų, cituojame A. Baranauską ir stebimės miestelio jaunimo veiklumu. Dar ilgai prisiminsime skambius dviejų jaunimo grupių gitarų akordus ir aidinčius vienuoliktokų balsus.
Paliekame miestelį švęsti ir judame Batakių link. Pakeliui apsukame garbės ratą senosios Pužų pašto stoties kieme, pagerbdami kadaise čia buvusio trakto liudininkę. Atsisveikiname su seniūnu Virginijum Būdvyčiu ir riedame paskutiniąją šios dienos kelio atkarpą.
Kokia kelionė be įvairių netikėtumų? Ieškodami nakvynės vietos, pasiklystame ir miškais bandome išvažiuoti į kelią. Pagaliau pro medžių tankmę pasiekiame Irenos Šileikienės sodybą, kur mus sutinka Batakių mokyklos aštuntokai. Vaikai glosto, myluoja žemaitukus, o pastariesiems, atrodo, tai pats geriausias atlygis už per dvi dienas įveiktus daugiau nei 110 kilometrų. Ir dar – šviežios žolės vaišės sodybos kieme ir gurkšnis vandens tiesiai iš tvenkinio, Babuko ežeru čia vadinamo.
Dėkojame Irenai už šiltą keliautojų sutikimą ir linkime kuo geriausios kloties. Mums lieka paskutinioji žygio atkarpa – tik iki Vainuto.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
Mindaugo Karčemarsko nuotraukos
