Berlyno siena griuvo jau daugiau nei prieš dvidešimt metų, tačiau tikrai vienos, vientisos Vokietijos vis dar nėra. Tarp pačių vokiečių vyrauja trys požiūriai, kaip elgtis su savo dvilype praeitimi. Oficialusis požiūris, geriausiai matomas Nobelio taikos premijos laureato Willy Brandto pasisakyme griūnant Berlyno sienai: „susivienija tai, kas ir priklauso būti kartu“. Vokiečiai – viena tauta, dabar jie pagaliau vėl bus vienoje valstybėje ir viskas nuo šiol bus gerai.
Antrasis, senųjų Vakarų vokiečių, požiūris, neretai toks: „negaliu sutikti, kad tie pasimetėliai iš Rytų nuspręstų, kas bus kitas Vokietijos kancleris“. Tai pasakęs žmogus – Edmundas Stoiberis, iki 2007 m. vadovavęs federacinei Bavarijos žemei. Toks pasisakymas galutinai sugriovė jo reputaciją. Sugriovė todėl, kad tai buvo pasakyta viešai, kol kiti Vakarų vokiečiai nuomonę apie savo gyvenimu nepatenkintus tautiečius iš Rytų reiškia tik prie alaus. Tvarka turi būti, Ordnung muss sein, o rytinėje Vokietijoje net traukiniai vėluoja dažniau, nei Vakaruose. Visiškas vokiškų standartų neatitikimas.
Tais pačiais 2007 m., kai kontroversiškasis E. Stoiberis pasitraukė iš savo posto Bavarijoje, vienoje iš Vokietijos rytinių žemių – Brandenburge – buvo atlikta apklausa. Du trečdaliai moksleivių ir studentų nesutiko su teiginiu, kad Šaltojo karo laikotarpiu gyvenimas Vakarų Vokietijoje buvęs geresnis nei VDR. „Tada bent jau visi turėjo darbą“ – taip Rytų vokiečių moksleiviams pasakoja jų tėvai. Kas, jau praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po susivienijimo, ir Vokietijos rytams vis ekonomiškai augant dėl milijardinės paramos iš Vakarų, vis dar lemia dviejų skirtingų realybių Vokietijoje išlikimą?
Viename pilkų socialistinių daugiabučių nepaliestame vakarinės Vokietijos regione – Hesene – šiuo klausimu trumpai pasikalbėjome ir su Tarptautinės Istorijos Studentų Asociacijos prezidentu Svenu Mörsdorfu. Susitikome Marburge – universitetiniame miestelyje, viename iš senųjų Vokietijos švietimo centrų, nepakliuvusių po geležine uždanga. Svenas yra studijavęs ir čia, Marburge, ir garsiojoje Jenoje, o dabar – Vienoje, tačiau vaikystėje kelis metus praleido dar ką tik suvienytos Vokietijos Rytuose.
Pasak jo, esminė klaida, dėl kurios iki šių dienų Vokietijoje išliko ore sklandanti Rytų – Vakarų priešprieša, yra „tam tikras nugalėtojų mentalitetas, su kuriuo sutikta Rytų Vokietijos istorija ir visuomenė“. Nerūpestingas grubumas, su kuriuo Rytų Vokietiją po sienos griuvimo pasitiko jų tautiečiai iš Vakarų.
Ir taip aišku, kad socialistinis ekonomikos modelis absoliučiai žlugo visur į rytų pusę nuo geležinės uždangos. Lygiai taip pat aišku, kad dėl šios priežasties Rytų susijungimas su Vakarais reiškia, kad Rytai turės persitvarkyti ir priimti Vakarų sistemą, o ne atvirkščiai. Tačiau užuot pasitikus Rytus kaip jaunesnįjį partnerį, kuriam dabar reikės kantriai padėti ir daug ko išmokyti, Vakarų vokiečiai pasitiko juos kaip nugalėtojai pasitinka pralaimėjusius: „nuo dabar viską darysime mes. Jūs nesikiškite“.
Iš šešiolikos dabartinių Vokietijos konstitucinio teismo teisėjų, nėra nė vieno, gimusio Rytų Vokietijoje. Prieš keletą metų buvo – vienas. Pasiskirstymas panašus visose suvienytos Vokietijos valstybinėse institucijose. Viena reikšminga išimtis yra Angela Merkel, gimusi už geležinės uždangos. Turbūt būtent todėl geresnės Rytų vokiečių integracijos klausimui ji skiria daugiau dėmesio, nei ankstesni suvienytos Vokietijos kancleriai.
Trumpai tariant, buvę Vakarai dominuoja, o buvę Rytai neretai vis dar jaučiasi atsarginiu vartininku aukščiausios klasės futbolo komandoje. Smagu būti geroje komandoje, bet kai negauni žaisti – ima nusibosti.
Keistą efektą visuomenėje kartais sukelia net ir toks savaime suprantamas ir reikalingas dalykas kaip vadinamųjų Stasi – slaptosios buv. Rytų Vokietijos policijos, lygintinos su KGB – archyvų išslaptinimas. Visuomenė nori žinoti, kas buvo agentai, negailestingai tardę ir sodinę už grotų visus, nenorėjusius socializmo. Ir kas jiems teikė informaciją – išduodavo savo kaimynus ar net šeimos narius. Visi jie tos pačios visuomenės nariai. Todėl kai archyvų išslaptinimuose aktyviai dalyvavo Vakarų vokiečiai, visuomenė rytinėse žemėse pasijuto, lyg į ją būtų rodoma pirštu: „dokumentai aiškiai rodo, kad jūs nesate vien aukos, jūs irgi prisidėjote prie režimo“.
To pasekmes man apibūdino S. Mörsdorfas: “daugelis žmonių, patyrusių VDR bent vaikystėje, traukiasi į vadinamąją Ostalgie (vok. Ost – rytai; Nostalgie – nostalgija) – VDR idealizuojančius atsiminimus“.
Kai esi atsarginis vartininkas aukščiausios klasės futbolo komandoje, ir tau niekada neleidžia žaisti, nes nepasitiki, nori nenori atsimini savo geriausius žaidimo momentus kažkada seniai, savo miestelio komandoje.
Ir galbūt svarbiausia: Vakarai išmoko branginti demokratiją klestėjimo sąlygomis. Pokarinis Maršalo planas, milijardais dolerių parėmęs kiekvieną Vakarų Europos šalį, nepasidavusią komunizmui, ekonominė anglies ir plieno sąjunga – visa tai Europoje sukėlė tikrą atsikūrimo ekonominį sprogimą. Vakarų Vokietija pakilo iš griuvėsių, Italija susikūrė la dolce vita ir iki tol toje Pietų šalyje neregėto stiprumo pramonę – ir visa tai jau be iki suprakaitavimo rėkiančių diktatorių. Atsirado bendras, klestintis ir svarbiausia – laisvas – Vakarų pasaulis.
Berlyno siena griuvo neišlaikiusi Vakarų traukos – spalvos, laisvės sakyti ką nori ir valgyklų su baltomis plytelėmis ir riebaluotais padėklais nebuvimo. Išsilaisvinę Rytai palaipsniui ėmė vaduotis iš pilkos spalvos, bet tokio staigaus ir galingo ekonominio sprogimo nebuvo.
Naujos rytinės suvienytosios Vokietijos žemės paveldėjo visą neefektyvią socialistinę pramonę. Žlugus Rytų blokui, dingo ir rinka senų traktorių detalėms. Todėl kad ir kiek buvusioji Vakarų Vokietija investavo į savo naujuosius Rytus, čia vis tiek atsirado daug bedarbių. Susivienijimo euforija atslūgo gana greitai.
„Pas mus, VDR laikais, visi bent turėdavo darbą“ – dar ir šiandien dažnai dūsauja bedarbiai Vokietijos Rytuose, ir su nostalgija atsimena savo mažą, mielą futbolo komandą. O Vakarų vokiečiai ima atsiminti laikus, kai niekas nedūsaudavo, visur būdavo spindinti, sustyguota ir švari tvarka. Ir vis iš aukščiau žiūri į savo rytinius tautiečius. Ir vis į juos investuoja – ir laukia, kol pasikeis kartos.
Augustinas Šemelis
