Kauno valstybinio dramos teatro festivalis „Nerk į teatrą“, vykęs dvi savaites, sukvietė nemažą būrį jaunų žiūrovų į užkulisius. Kiekviena diena – naujas atradimas: aktorinės, režisūrinės, kostiumų dirbtuvės, fotografijos, muzikos, reklamos kūrimo užkulisiai, animuojamų scenografijos maketų paroda, akademiniai spektakliai, susitikimai su teatro kūrėjais. Tai puiki proga moksleiviams, studentams pažiūrėti į teatro gyvenimą iš arčiau, suprasti aktorių „duonos skonį“ ir, žinoma, kitaip vertinti scenos meistrus. Kartais tiek daug nežinodami žiūrovai skuba priekaištauti, kritikuoti, analizuoti. Menas yra ne tik vaidinti, menas yra ir vertinti.
Kauno „Aušros“ gimnazijos mokiniai buvo uolūs šio festivalio lankytojai – nuo šventinės pradžios iki uždarymo koncerto. Ką gali žinoti, kieno galvoje gimė svajonė tapti aktoriumi. Aktorinėse dirbtuvėse (kuratorius – aktorius Aleksandras Kleinas) susipažinta su pagrindiniais teisingos laikysenos scenoje principais, erdvės bei partnerio pajautimu, reakcijos ir dikcijos lavinimu. Kas čia sunkaus? Tai yra vaidybos pagrindas. Tikriausiai, ne dažnai pamąstome, kiek valandų teko aktoriui padirbėti tokiose dirbtuvėse, kad jis teisingai paimtų kėdę ir ją pastatytų, kad jis pereitų per sceną ir laiku ištartų žodžius... Tai, kaip aktoriai sako, kalvė – čia kuriami vaidmenys.
Režisieriaus specialybė – tai ne tik pašaukimas, bet ir sugebėjimas įsiklausyti, ką šneka aktoriaus vaidmuo. Charizmatiška asmenybė – režisierius Gytis Padegimas. Ar gali greitai išblėsti įspūdžiai po spektaklio „JAH“? Tai minčių šėlsmas, žiūrovų įtraukimas į vaidinimą ir įtampos išlaikymas daugiau negu tris valandas vykstančiame spektaklyje. Pavadinime užrašyti lietuvių rašytojo, modernistinės literatūros Lietuvoje pradininko Juozapo Albino Herbačiausko asmenybės inicialai. Legendinio rašytojo personažą sukūrė du aktoriai: jauną J. A. Herbačiauską vaidina Mikalojus Urbonas, vyresnįjį – Sigitas Šidlauskas, Juozą Keliuotį – Aleksandras Kleinas, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę – Inga Mikutavičiūtė, Tadeuzsą Boy-Želenskį – Henrikas Savickis, Adomą Jakštą-Dambrauską – Saulius Čiučelis, Balį Sruogą – Egidijus Stancikas. Scenoje aktualios praėjusių ir šių laikų Lietuvos problemos. Aktorių sukurti personažai leido žiūrovams patirtį katarsį – suvokti, kokį vidinį dramatizmą patyrė tvirtus įsitikinimus turinti asmenybė. Štai ką gali režisierius, nuostabus teatro pedagogas. Beje, Gytis Padegimas mums labai artimas ir dėl to, kad buvo „Aušros“ gimnazistas. Malonus žmogus, neeilinė asmenybė.
Kokią įtaką žiūrovams daro dekoracijos? Pirmiausia nuteikia jį veiksmui – tuoj scenoje užvirs konfliktas, veikėjai savo dialogais ir elgesiu išnarplios aktualią problemą ir nejučia duos žiūrovui atsakymą, pamokys jį gyvenimo išminties. Teatras verčia mąstyti, duoda kūrybinę kryptį. Jaunimas iš arti patyrė, kas yra dekoracija, o kas butaforija. Naudinga buvo sužinoti, kaip eskizas virsta į apčiuopiamą spektaklio mintį išbaigiančią dekoraciją, kaip ji atsiranda scenoje. Kai per spektaklio pertraukas kalbasi žiūrovai, pirmiausia gali išgirsti: „Kokios puikios dekoracijos“. Dekoracijų ir butaforijos dirbtuvėse moksleiviai patys gamino dekoraciją baigiamajam festivalio „Nerk į teatrą“ koncertui.
Nuotaikingas susitikimas su Kauno valstybinio teatro aktoriais Inga Mikutavičiūte, Sauliumi Čiučeliu, Gabriele Aničaite, Artūru Sužiedėliu ir kitais davė labai daug ne tik smagių emocijų, bet ir aktorinės išminties. Jauni žmonės kūrybingi, patys jau lavina savo talentus, todėl aktorių pašnekesiai jiems buvo tik stimulas kurti, ieškoti pasaulio pilkume grožio ir gėrio. Aktorių kasdienybė nėra labai smagi, greičiau varginanti, kartais tampa sunki našta. Žinoma, tam, kuris pasirinko kelią į teatrą, tai – vidinis malonumas, kai sukuria vaidmenį, kuriuo gali pats džiaugtis. O kiek reikia dirbti, kad įeitum į personažo vidų? Kiek būtina sudėti jėgų, kad personažas imtų kalbėti aktoriaus lūpomis? Tai jau ne žaidimas, o nuolatinis tapsmas tuo, kuo privalai būti. Žiūrovas dažniausiai mėgaujasi spektaklio siužetu, aktorių vaidyba, diskutuoja, kaip ir ką atliko, bet labai jaudina tokios scenos, kai per aktoriaus veidą upeliu teka ašaros, virpa balsas. Juk visa tai eina iš vidaus.
Vienas iš neseniai matytų Kauno valstybinio teatro spektaklių – „Akmenų pelenai“. Širlės vaidmenį atliekanti aktorė Gabrielė Aničaitė atskleidė ypatingą dvasinę būseną, ypač toje scenoje, kai ji atsiduria viduryje tarp sukrečiančio pasirinkimo tarp meilės Klermonui (aktorius Henrikas Savickis) ir baisaus pažado nekokią reputaciją turintiems draugams. Vaidyba pasižymi natūralumu, paprastumu. Charizmatiškai įsijaustas yra aktoriaus Aleksandro Kleino vaidmuo. Tai besiblaškantis, palūžęs, beviltiškai įsimylėjęs Širlę vaikinas. Pavydas išprovokuoja katastrofą. Tokį personažą sukurti reikia ir pačio aktoriaus vidaus stiprybės, ne tik gebėjimų. Vyro lūpomis šneka skausmas, prabyla meilė, iš širdies plaukia emocinis išsišnekėjimas. Tai labai gilu.
Jaunimą stebino akademiniai spektakliai: į festivalį pakviesti Lietuvos teatro mokyklų baigiamųjų kursų studentai (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Šiaulių universitetas), dar tik pradėję savo kūrybinę karjerą aktoriai. Nijolės Mirončikaitės kursas „Vyturys“ pagal Jean Anouilh – tai estrados meno studijų baigiamasis darbas, kuriame dominuoja atviras teatrališkumas. Jaunuosius žiūrovus sukrėtė Žanos istorija. „Aušros“ gimnazijos mokinys Laurynas Skirbutis sako: „Mane sužavėjo aktorės atskleistas gebėjimas aukotis, gilus tikėjimo įprasminimas, drąsa. Viskas atrodė labai tikra. Scenoje dominavo juoda ir pilka spalvos, o aktoriai atsinešdavo tik jiems reikalingus daiktus. Jokių dekoracijų, o labai pakerėjo“.
„Aušros“ gimnazistė Ugnė Buinevičiūtė, aktyvi dramos teatro lankytoja, meniškos sielos mergina, subtilybių išsinešė ir iš penkias minutes pristatytos sceninės inscenizacijos pagal Richardo Bacho kūrinį: ,,veiksmą stebėjome pusės metro atstumu. Norint suprasti emocijas, neprireikė nė vieno žodžio. Vienatvė būtina, kad geriau pažintume save, susikoncentruotume į tikslą“. Taigi, teatras suburia jaunus žmones ir kviečia mąstyti apie savo buvimą, gyvenimo prasmę, aplinką, kurioje esame, žmones, su kuriais bendraujame.
Karolina Oganesjan, taip pat „Aušros“ gimnazijos mokinė, susižavėjo žaidimais aktorinėse dirbtuvėse: „Labiausiai man įsiminė trijų minučių susikaupimas: užsimerki, o iš šono švelniu balsu sako, kas šiuo metu galėtų vykti. Visa tai reikia įsivaizduoti. Įdomiausia yra tai, kad užsimerkusi aš įsijaučiau: sako, kylam link saulės ir ištiesiam ranką į ją, mums ji sušyla, bet mes nenudegam. Tai kažkas panašaus į svajonę. Atsimerkusi jaučiausi visiškai atsipalaidavusi. Supratau, kad tai yra puikus būdas lavinti fantaziją“.
Festivalio „Nerk į teatrą“ renginiai mokiniams davė labai daug dvasinio peno. Pirmiausia, tai jie susipažino su aktoriais, pabuvo jų dirbtuvėse – „kalvėje“, gavo žinių apie dekoracijas, muzikos ir žodžio dermę, balso svarbą ir kitus užkulisius. Aktoriai ištiesė ranką jaunimui – juos pakvietė ugdyti savo asmenybę kūrybiniais polėkiais, šnekėtis su menu, jausti. Teatre žmogus išmoksta analizuoti, ieškoti prasmės, gilinasi į savo kasdienio gyvenimo potekstes. Tam, kuris tampa nuolatiniu teatro žiūrovu, nelieka betikslio laiko, kiekviena diena yra naujai atrasta prasmė.
