Giedrės Talmantienės įspūdžiai iš kelionės po Zambiją kartu su VO „Gelbėkit vaikus“
Šį sekmadienį – rugsėjo pirmoji. Tai – didelė šventė visai šeimai. Rankose – gėlės, mokyklose – linksmas triukšmas, namuose – šeimos pietūs. Taip yra mūsų šalyje. Tuo tarpu Zambijoje daug kas kitaip. Iš 6 milijonų šios šalies vaikų vienas milijonas auga vaikų namuose, dar 0,5 mln. yra visiški našlaičiai ir auga gatvėse, 3 mln. – nuolat kenčia alkį ir vienas milijonas nelanko mokyklos dėl skurdo. Tarp jų – ir mūsų sutiktas Darius.
Kruvinos rankos ir smalsios akys
Penkerių metų Darius skaldo akmenis, kad uždirbtų bent kelis dolerius savo šeimai. 40 dolerių – tai apie 100 litų už kalnelį akmenų, kitaip tariant, žvyro, kurį berniuko mama parduos tiems, kurie stato namus. Tai ne dienos ir net ne savaitės uždarbis – tai viso mėnesio darbas. Jį pakelėse dirbantys vaikai, visai maži vaikai – įprastas vaizdas Zambijoje, kuris paliko iki širdies gelmių liūdną įspūdį. Pamačius tai savo akimis, tiesiog sunku suvokti, kaip ta maža vaiko rankelė apdaužytais, kruvinais, mažais piršteliais gali kiaurą dieną kapoti akmenis.
Tokia pat nuostaba, tačiau džiugi, su šypsena, aplankė lankantis vienoje iš kaimo mokyklų, kurioje tuo metu vyko matematikos pamoka. Nematyti nei sąsiuvinių, nei pieštukų – vaikai tiesiog jų neturi. Jų šeimoms per brangu juos nupirkti, todėl vaikai skaičiuoja mintinai, ploja rankomis tarsi dainuoja – taip lengviau įsiminti. Atrodo, kad ne vargsti sudėdamas skaičius, o mokaisi dainos.
Sėdime klasėje, kaip mokiniai paskutiniame suole, ir negalime atsistebėti – nei vieno vaiko, kurio veide nuobodulys, kuris plepėtų su draugu, jokių prieštaravimų ar vaikiškų kaprizų. Visų akys kaip sagutės įsmeigtos į mokytoją – ką ji pasakys, ko paklaus, kam patikės lentoje parašyti skaičius. Rankų miškas. Čia nėra valandomis suskirstytų pamokų ir pertraukų, nes čia niekas neturi laikrodžių – mokytoja tiesiog pati nusprendžia, kada daryti pertrauką ir kada baigti pamokas. Vaikai taip pat nežino, kelintą valandą prasideda pamokos – vienintelis laiko matuoklis yra saulė. Kai ji kyla ir kopia į viršų jau turi sėdėti pamokoje.
Čia pat – didžiausias skurdas ir didingiausia gamta
Tuo tarpu tokiu laiku mūsų sutiktas Darius jau skaldo akmenis. Nežinau, ar galėsime jam padėti, ar jis galės eiti į mokyklą, bet tikrai žinau, kad mūsų, lietuvių, dėka, daug vaikų iš Bulaya apylinkės jau gali eiti į mokyklą, nes už lietuvių paaukotus pinigus „Gelbėkit vaikus“ organizacija Zambijoje sumokėjo jų mokyklos mokestį, nupirko vadovėlių, suremontavo bendruomenės mokyklą Limos kaimelyje ir ėmėsi statyti naują mokyklą, kurią galės lankyti 60 vaikų.
Visa tai išvydome šios vasaros pradžioje drauge su Lietuvos „Gelbėkit vaikus“ organizacijos atstovais bei savanoriais lankydamosi Zambijoje. Kelionės metu taip pat turėjome galimybę įsitikinti, jog nežiūrint vargo, nepritekliaus, bado, Zambija užburia savo žmonių šiluma, nuoširdumu, betarpišku bendravimu ir nuostabia gamta: bekraštės savanų platybės, raudoni saulėlydžiai ir, žinoma, tikru gamtos stebuklu laikomi, Zambijos gyventojų labai vertinami ir saugomi Viktorijos kriokliai. Sunku suvokti, kad toks grožis apskritai gali egzistuoti ir išlikti beveik nepaliestas žmonių – turistų čia lankosi labai mažai. Tokios vandens gausybės ir jėgos dar neteko niekur pasaulyje matyti.
Tokia galinga jėga galime tapti ir mes, jei visi kartu, kiekvienas tiek, kiek gali, prisidėsime prie organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vykdomos programos „Zambija EveryOne“. Šiuo metu renkamos lėšos bus skirtos 3 sritims: Zambijos Bulaya kaimo ir jo apylinkių vaikų švietimui, vaikų ir motinų sveikatos apsaugai ir sveikatos paslaugų kokybės didinimui bei priemonėms, skirtoms mažinti vaikų ir šeimų skurtą bei badą.
Aukoti Zambijos vaikams galite jau dabar, telefono numeriu 1419 skambindami arba rašydami trumpąją žinutę su žodžiu ZAMBIJA. Auka – 5 Lt.
Padėkime Zambijos vaikams nusišypsoti!
