Jolanta Varanavičienė, Karmėlavos lopšelio-darželio „Žilvitis“ auklėtoja ekspertė
Praūžė, pradundėjo, praskambėjo... Taip šiandien galime sakyti apie ilgai lauktą ir greit prabėgusį , tarsi kūdikį iščiūčiuotą, minutėmis suplanuotą ir džiazuoti bei sutartines giedoti privertusį Comenius daugiašalio projekto „Puppets with a green mission“ („Žalioji lėlių misija“) partnerių susitikimą Lietuvoje.
Tartautiniai projektai nįėra retas reiškinys šiuolaikinio pedagogo gyvenime. Daug mokyklų juose dalyvauja, keičiasi patirtimi, skleidžia žinią apie Lietuvą tarp kitų Europos šalių. Tačiau tarp darželių tarptautinė veikla dar nėra dažnas atvejis. Karmėlavos lopšelis – darželis „Žilvitis“ yra pirmasis Kauno rajone turintis tarptautinės veiklos patirtį, todėl mums pirmiesiems kovo viduryje teko organizuoti ir atsakomąjį projekto mobilumą – susitikimą Lietuvoje. Ruošėmės ilgai ir atsakingai – ne juokas į svečius pasikviesti daugiau nei trisdešimt pedagoų iš aštuonių Europos šalių. Juk negali jiems pasakyti, kad neturime nei pinigų, nei spaudintuvo, kad kol biudžetas nepatvirtintas negalime pirkti nei tualetinio popieriaus, nei perdegusios elektros lemputės... Būtų juokinga, jei nebūtų graudu... Taigi patuštinome savo asmenines sąskaitas, bet darželis švietė ir į svečius užeiti kvietė... Vos tik pradėję rengti susitikimą, jautėme didžiulį Karmėlavos miestelio bendruomenės, seniūnijos, Ramučių kultūros centro, Karmėlavos B.Buračo gimnazijos, aplinkinių firmų, individualių monių, paprastų žmonių dėmesį ir didžiulį palaikymą. Ačiū jiems už tai. Be šių žmonių susitikimas nebūtų buvęs toks, kos buvo...
O susitikimas buvo išties nepaprastas. Visų pirma, tai buvo draugų iš Islandijos, Portugalijos, Belgijos, Olandijos, Rumunijos, Turkijos, Slovėnijos, Ispanijos susitikimas. Projektas jau baigiasi, o ir projektinė grupė susibūrė iš panašias vertybes pripažįstančių žmonių, todėl jau dabar vieni kitus laikome draugais, bendraujame šeimomis, planuojame bendras veiklas ateityje.
Penkios dienos pralėkė tarsi viena. Pirmoje dienos pusėje vyko įtemptas darbas: konferencijos, susitikimai, edukacinė veikla, įvairios projekto temas aprėpiančios diskusijos.... Didžiausias dėmesys buvo skiriamas gamtai, kaip svarbiam ikimokyklinio amžiaus vaiko auklėjimo idėjų šaltiniui. Kiekviena šalis pristatė savo patirtį šioje srityje. Žodžiu, idėjų ateities darbams – nors vežimu vežk! Projekto dalyviai iki susitikimo turėjo atlikti tam tikrus namų darbus: savo darželiuose, mokyklose surengti Miško dienos edukacines veiklas, pristatyti savo patirtį oro taršos, energijos saugojimo srityse. Diskutavome, kiek naudingos yra tokios pakankamai sudėtingos temos ikimokyklinio amžiaus vaikui, mokytojui, bendruomenei. Išvados nenustebino, kiekvienas pedagogas, nepaisant didžiulės patirties, atrado kažką naujo, pritaikytino savo dabe.
Mūsų darželio pedagogėms šios konferencijos taip pat buvo didžiulis iššūkis. Irma Černajūtė, Elena Zavodskienė, Rosita Alionienė, Onutė Nemurienė pirmą kartą parengė ir skaitė pranešimus ekologinėmis temomis anglų kalba. Bravo moterims! Daug paprasčiau yra mokykloms, kurios turi anglų kalbos mokytojus, kuriuos gali „išnaudoti“ tokiems projektams. Mūsų pedagogės gali kliautis tik pačios savimi. Šiuo atveju labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo kolegėmis, kurios, tobulėdamos pačios, dalijasi savo patirtimi ir su užsienio šalių mokytojais.
Dar prieš rengiant šį susitikimą ilgai galvojau apie pagrindinę ir viską apimančią idėją, kuria galėčiau remtis koordinuodama šį renginį. Pasak, vieno projekto partnerių, patyrusio olandų mokytojo Halbe Hageman, „Kiekviena šalis yra savita, svarbu tai atrasti“. Beje, šio mokytojo patirtis apie Lietuvą itin įdomi. 1976 metais jis, su savo draugais sugalvojo aplankyti Lietuvą ir papršaė tuometinės Sovietų Sąjungos atstovybės vizų, leidimo vykti. Gautas atsakymas, kurį jis išlaikė iki šių dienų, suglumino: „Į Lietuvą vykti negalite, nes Lietuvoje nėra kelių“. Kaip sakė ponas Halbe, to pakako, kad susidomėjimas Lietuva išaugtų ir ši paslaptinga šalis taptų svajonių šalimi. Mūsų projektinis susitikimas buvo senojo olando svajonės išsipildymas, kaip jis pats sakė.
Mes, lietuviai, esame saviti savo kultūra, todėl viso susitikimo metu ekologinė, pagrindinė projekto tema, persipynė ir glaudžiai susiliejo su kultūros tema. Šioje vietoje negaliu nepasidžiaugti darželio tėvų bendruomnnės pagalba. Mamos Ina ir Raminta suorganizavo sutartinių chorą. Taip! Darželio auklėtojos, auklytės, jų dukros, ugdytinių mamos, jų draugės susibūrė į chorą, kuris puikiai pristatė mūsų tautos pasididžiavimą – sutartines. Svečiai buvo sužavėti... Mes taip pat likome laimingos.
Popietėmis svečiai klaidžiojo po laukinį mišką Girionyse, fotografavo ledą ir žavėjosi Kadagių slėnio vaizdais. Beje, ši susitikimo dienotvarkės dalis susilaukė daugiausia kritikos: „Ką jie veiks tame purviname miške?“ ir pan. Nepaisant to, laukinis miškas labai patiko pietiečiams ir islandams, kurių šalyse tokių miškųpaprasčiausiai nėra. Gera buvo stebėti, kai svečiai krykštauja kaip vaikai, laižydami rastą varveklį ar tiesiog susikaupę klausosi sniego gurgždėjimo einant. Pasak Carlos iš Portugalijos, šis garsas– unikali jo gyvenimo patirtis, kurios jis niekada neužmirš. Tokie žodžiai padeda iš naujo atrasti paprastus, kasdieninius dalykus, kurių mes, čia gyvenantieji, jau nebeįvertiname. Svečiai išbandė Rumšiškių pirties garą, kur šalčiui atsparios islandės kartu su pirmą kartą sniegą mačiusiais ir minusinę tempetratūrą patyrusiais turkais, ispanais ir portugalais nėrė į ledo eketę, tuo pagąsdindami net ir mus, susitikimo šeimininkus. „To neužmiršime visą savo gyvenimą. Ačiū Jums!“, dėkojo svečiai, o mums buvo gera. Gera dėl to, kad jautėme, susitikimas pavyko... Nepamirštamas buvo ir bendruomenės vakaras, po kurio svečiai Youtube įnirtingai ieškojo ir negalėjo rasti jiems patikusių lietuvių liaudies šokių ir žaidimų... Beje, paskutinę dieną leidome svečiams patiems „atrasti“ Laisvės alėję. Suskirstę komandomis, papuošę „Žalgirio“ fanų atributika, davėme užduotis surasti įžymiausius Laisvės alėjos taškus ir juose nusifotografuoti. Laisvės alėja dar nebuvo mačiusi tokių fantastiškų mokytojų, solidžių, su patirtimi, skuodžiančių su lapais rankose, trispalviais perukais ant galvų. Ši originali pažintis su Laisvės alėja labai patiko svečiams, o mums liko patys šilčiausi jų žodžiai... „Mes turime iš jūsų mokytis kaip išsaugoti savo kultūrą“ (Magali iš Belgijos)... „Jūs turite tai, ką praradome mes – kultūrą“ (Evert iš Olandijos)... „Lietuviai fantastiški, šilti ir nuoširdūs žmonės“ (Gabriel iš Ispanijos)... „Susitikimo organizavimas ir koordinavimas – tobulas. Mes turime mokytis iš jūsų.“ (Linda iš Išlandijos)... „12 balų iš 10 už koordinamą“ (Carlos iš Portugalijos). Mokytojos iš Belgijos žadėjo vasarą grįžti su šeimomis ir stebėjosi, kaip jos iki šiol nežinojo apie tokį kultūra ir šiltais žmonėmis turtingą kraštą... „Jūs turite visą infrastruktūrą, kokią turime mes. Po penkiolikos metų turistai atras Lietuvą, kainos Jūsų šalyve viršys Belgijos kainas, todė mes turime paskubėti apsilankyti su šeimomis“ (Katrien iš Belgijos).
Visiems iki vieno svečiams ši viešnagė buvo pirmoji mūsų šalyje. Norėjosi, kad užsieniečiai išsivežtų gerus įspūdžius apie šalį ir žmones. Ir tai pavyko. Už tai dėkinga esu savo kolektyvui: stipriam, mokančiam susitelkti, draugiškam ir vieningam. Vienas žmogus, nors jis būtų ir genijus, organizuojant tokio masto renginį yra tiesiog bejėgis. Na, o pagrindinė sėkmingo renginio paslaptis ir taisyklė – rengti taip, kad visems, ir dalyviams, ir rengėjams tai teiktų malonumą.
Nuosėdos. Jų buvo... Tai visų pirma bandymas sumenkinti, suniekinti mūsųprojektą... Dar ir tai, kad kartais vienintelis atsakymas į tikslų ir logišką svečių klausimą likdavo: „Sovietinis mentalitetas dar, deja, labai gajus Lietuvos švieimo sistemoje.“ Bet mes mokomes... Kartos keičiasi...
Nauda. Kaip tikra ir praktiška lietuvė visuomet galvoju apie naudą. Kokia šio projektinio susitikimo nauda? Žvilgančios vaikų akys ir klausimai „Kada jie (svečiai) sugrįš?“ Tėvų palinkėjimai organizuoti kuo daugiau (!) tokių renginių... Fantastiškai geros emocijos visam kolektyvui... Iki šiol gaunami pjekto partnerių laiškai su padėkomis ir žodžiais apie tai, kaip jie „atrado“ Lietuva... Ir jausmas, kad padarei kažką gero savo šaliai. To pakanka, kad vėl atsirastų jėgų naujiems projektams.
