Gegužės 24 dienos rytas Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinėje mokykloje buvo pilnas šurmulio ir nerimo. Vyresnieji mokyklos mokiniai rikosi į salę generalinei spektaklio, skirto atminti kovojusius už Lietuvos laisvę partizanus, tremtinius ir visus, nukentėjusius nuo stalinistinio teroro, repeticijai, mažesnieji smalsavo ir nekantriai laukė renginio pradžios.
Pirmasis projekto „Susitikime prisiminti: Baltijos šalys – pavergtos seserys” renginys mokykloje prasidėjo atvira istorijos paskaita, kurią moksleiviams skaitė Vilniaus universiteto docentas, dr. Algirdas Jakubčionis. Istorikas ilgus metus gilinasi į genocido ir rezistencijos klausimus, jo moksliniai darbai atskleidžia disidentinio judėjimo ypatumus ir svarbą Lietuvoje, todėl paskaita Jurbarko mokyklos vaikus ne tik sudomino ir įtraukė, bet ir intrigavo bei kėlė minčių pasvarstymui. Lektoriui įdomiai apsakius, kas iš tiesų vyko ir kaip atrodė pokario Lietuvos ir lietuvių gyvenimas, moksleiviai galėjo įsivaizduoti ir suprasti to nuožmaus laikotarpio įvykius, faktus ir detales. Paskaitos pabaigoje kilęs klausimas, ką mums duoda istorijos žinojimas, priminė garsiojo ispanų rašytojo Migelio de Servanteso žodžius: „Istorija – mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai“.
Pamažu ėmė rinktis renginio svečiai – Jurbarko krašto žmonės, asmeniškai patyrę ir išgyvenę tremtį ir stalinistinę represiją, dalyvavę partizaninėse kovose už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę. Tai buvęs politinis kalinys Petras Gervylius, tremtinės, šios mokyklos mokinių močiutės – Janina Gurina ir Aldona Bunikienė.
Pristačiusi mokyklos svečius, septintokė Gabija Jurevičiūtė pradėjo pasakoti: „...1948 metais gegužės mėnesį kiemas pradėjo bildėti. Į kiemą įriedėjo kareivukai su dideliais vežimais, pasiruošę išvežti mano prosenelę ir tris jos dukteris. Vyresniajai dukrai tada buvo 11 metų, viduriniajai – ketveri, ir jauniausiajai, mano močiutei – vos vienas metas...“. Mergaitė papasakojo savo prosenelės, močiutės ir jos seserų istoriją – kaip jos buvo tremiamos, kaip jos gyveno ir išgyveno, kokius sunkumus ir vargus patyrė ir nugalėjo, kiek kančių iškentėjo ir kas joms padėjo tremtyje.
Salėje mokiniai klausėsi pasakojimo, atrodo, nekvėpuodami – susikaupę ir įsijautę. Gyva tremties istorija vaizdžiai papildė išklausytą istorijos paskaitą. Tačiau renginį pratęsusi literatūrinė – muzikinė kompozicija „Argi būčiau kritęs, jei nebūčiau mylėjęs?“ palietė dar gilesnes klausytojų ir žiūrovų sielos kerteles, išgirstą istorijos pamoką pavertė nuosavu jausmu, aiškiu situacijos ir patirties suvokimu bei giliu jos išgyvenimu. Mokyklos istorijos mokytoja Akvilė Jociutė ir muzikos mokytoja Inga Andreikevičienė su mokiniais ilgai triūsė, ieškojo ir repetavo, kol sukūrė meninį spektaklį, skatinantį išgyventi ir apmąstyti tai, kas susiję su stalinizmo Lietuvoje tema.
Po to diskusija buvo pratęsta prie arbatos puodelio, klausantis svečių istorijų ir prisiminimų, dalinantis savo mintimis ir atradimais, kuriant planus ateičiai. Su dideliu entuziazmu mokiniai priėmė kvietimą į gastroles – jų spektaklis bus parodytas kitose projekte dalyvaujančiose Lietuvos ir Latvijos mokyklose.
Renginį baigėme padėję gėles ant Jurbarke esančių partizanų kapų. Čia moksleiviai, padrąsinti muzikos mokytojos, padainavo kelias labiausiai širdį jaudinančias dainas iš savo spektaklio. Tai buvo jautri ir labai prasminga akimirka visiems.
Projektą “Susitikime prisiminti: Baltijos šalys – pavergtos seserys” finansuoja Europos Sąjungos programa Europa piliečiams. Projekto vykdytoja VšĮ Savęs pažinimo ir realizavimo studija.
