Dažnas iš mūsų turi draugą lietuvį, kurio laukia sugrįžtant iš užsienio šalies. Aš ne išimtis, vasaros pradžioje išlydėjus krūvą draugų į užsienio šalis, pagaliau sulaukiau, kol nors pusė iš jų sugrįš atgal į gimtąjį kraštą. Man galvoje niekaip netilpo mintis, nejaugi čia tik dėl pinigų ir noro pamatyti kitą šalį? Aukoti saulėtas dienas braškių lysvėse neatrodo labai patrauklus pasiūlymas. Todėl nutariau apklausti buvusį emigrantą Arną ir išsiaiškinti, kas gi jį ten traukė.
– Kaip jauteisi važiuodamas, ko tikėjaisi?
– Važiuodamas mažame busiuke tarp nepažįstamų žmonių ir krūvos tašių pasijutau tikras, save gerbiantis emigrantas, kuris negali tęsti kelionės be vienoje rankoje laikomos lietuviškos dešros gabalo, o kitoje laikomo „Finlandijos“ butelio. Apgirtę šnekėjom, kad tikimės didelių pinigų ir lyg atostogose praleisto laiko.
– Kas paskatino išvažiavimą, nejau tai padarei tik dėl pinigų?
– Važiuojant į priekį (na bent jau man) didžiausias stimulas buvo PINIGAI, ką čia slėpsi, juk pats puikiai suvokiau, kad vasarą keičiu vardan gerai praleistų likusių metų... Tačiau po poros sunkių savaičių mano ir draugo Modesto mąstysena pasikeitė iš esmės. Vieną vakarą sugalvojom, kad gana taupyti, reikia kaip tikriems darbininkams nueiti į barą ir šiek tiek išgerti. Sėdėdami visame tame šurmulyje supratom, kokią didelę patirtį sau kraunam taip dirbdami! Supratom, kaip sudėtingai yra uždirbami pinigai, kaip reikia juos skaičiuoti, kad per savaitę neišleistum mėnesio atlyginimo, juolab kaip išgyventi, kai visus sprendimus turi atlikti pasitaręs nebent su draugu, kuris taip pat pirmą kartą ištrūko iš tėvų globos. Pirmas savaites atitrūkimo jausmas nuo tėvų buvo nerealus.
– Koks buvo pirmasis įspūdis?
– Vos atvažiavusius mus pasitiko 8 laipsnių „šiluma“ ir šaltas lietus (kaip vėliau supratome, tai buvo tiesiog įprasta diena), o juk buvome pasiėmę iš namų visus vasariškus drabužius! Kambarys, kurį teko nuomotis buvo padorios būklės, bet žadėtas greitas internetas ir kiti buitiniai dalykai taip ir liko pažadais. Internetą turėjom, bet tokį, kurio greitumas nepralenktų nė sraigės.
– O įspūdis po pirmosios savaitės?
– Sunkus darbas, visi nepažįstami, suirzę, turi visiems įtikti ir patikti.
– Kuriam laikui žadėjai pasilikti?
– Po pirmų dviejų savaičių tikrai vis dažniau pagalvodavau, ar neverta čia visko mesti? Bet mums kaip tik nusišypsojo likimas ir gavome truputį lengvesnį darbą.Tapo šiek tiek lengviau tiek fiziškai, tiek emociškai.
– Didžiausias ten buvęs „stabdis“?
– Maniau, kad Lietuva yra lietaus šalis, tačiau klydau. Labiausiai erzinantis dalykas, kai atsikeli ryte apie 5 val. ir pažiūri pro langą. Dangus juodas, lyja kaip iš kibiro, viskas paskendę purve, o tu neturi nei guminių batų, nei specialių drabužių ir supranti, kad su treningiuku teks visą dieną pradibti lauke tokiomis sąlygomis. Tokiais rytais taip ir norėdavosi pasimuliuoti, suvaidinti, kad galvą skauda ar ką. Deja, už tai niekas pinigų juk nemoka.
– Ko labiausiai pasiilgai būdamas ten?
– Pirmąjį mėnesį nebuvo, kad ko nors būčiau labai pasiilgęs. Visgi gavau laisvę, pirkau ko širdis geidžia, tūsinom kiek sveikatos ir laiko turėjome. Tačiau, įpusėjus kontraktui, vis dažniau save pagaudavau galvojant apie Lietuvą. Negaliu pasakyti, ko pasiilgau konkrečiai, tiesiog norėjau grįžti į savo terpę, kurioje buvau visą gyvenimą. Ir, žinoma, merginos. Pas mus jos daug daug daug kartų gražesnės, nei Škotijoje.
– Kokį įspūdį paliko tos šalies kultūra?
– Va, kultūra tai tiesiog nuostabi. Kaip kartu su Modestu juokavom, galima škotui trinktelėti per veidą kumščiu ir nereikia atsiprašyti, nes jis pirmas tai padarys! Kokių tik nutikimų mums nenutikdavo... Kartą paleido mus, vyrus, apsipirkti, tai, žinoma, klaidžiojom parduotuvėje ir nieko neradom. Galų gale paklausėm vieno senuko ar jis žino, kur padėti kiaušiniai. Jis tiesiog pastvėrė mus, perbėgo visą parduotuvę, tačiau irgi negalėjo padėti. Na, aš padėkojau ir pasakiau, kad bandysim rasti patys. Radom, stovim prie kasos ir žiūrim, o gi tas pats senukas atbėga su apsauginiu, rankoje laikydamas du pakelius kiaušinių, ir tiesia juos mums! Toks žmonių poelgis labai stebino.
– Kur išleidai pirmąją algą?
– Tiesą sakant, jau neprisimenu. Bet, manau, didžiąją dalį visada atidėdavom geram gyvenimui Lietuvoje, o likusieji ištirpo „Morrison“ parduotuvėje ir šeštadienio nakties linksmybių sūkuryje.
– Ar be jūsų miesto centre girdėjosi kitų lietuvių balsų?
– Nueini į mūsų miesto centrą, o ten, kaip ir darbe, girdi vien tik rumunų ir bulgarų kalbas. Tai pradėjo veikti psichiškai! Tačiau, kad ir kaip keista, 80 proc. škotų žino Lietuvą, o didžioji dalis jų žino ir mūsų gimtąjį miestelį Elektrėnus! Tik pradedi pasakoti, o jie tave tuojau pertraukia ir sako: „Yeah yeah I know, you have a power station there.“ Tačiau pasidaro labai nemalonu, kai jie tau pradeda pasakoti Lietuvos istoriją ir žino daugiau už tave.
Pabaigai
– Gal ir susidarė įspūdis, kad mes ten nesunkiai dirbom, gavom svajonių algą ir atostogavom. Deja, jei taip būtų, tai jau visa Lietuva būtų braškynuose. Darbas SUPER sunkus. Jei tau gyvenime neužtenka proto ir nėra jokių ambicijų, tai prašom, keliauk čia, ark kaip arklys, tačiau nelauk jokio pripažinimo ir nesitikėk, kad su tavimi bus elgiamasi, kaip su lygiaverčiu darbuotoju. Reikia suprast, kad mes jiems tik pigi darbo jėga. Juk ne veltui neiškenčiau viso laiko ir nutraukiau kontraktą anksčiau laiko.
Tiesa, manau, reikėtų mokyklose daryt tokias akcijas, kaip „pabūk mėnesį tarp braškių“ arba „pajausk darbo jėgą“, ir organizuoti darbo stovyklas. Manau, būtų tikrai geras spyris į sėdynę ir geras paskatinimas mokytis, nes beveik visi ten sutikti lietuviai, kaip susitarę kalbėjo: „viską atiduočiau, kad tik galėčiau grįžti į kokią 10 klasę“. Žinoma, jie nepasikeistų, bet visa tai verčia susimąstyti.
15min.lt/Alfredo Pliadžio nuotrauka.
