Dar studijuodamas T.Mekas atrado farmacijos pasaulio įvairovę, o netrukus sulaukė pasiūlymo dirbti Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje, kuris Kauno senamiestyje veikia nuo 1987-ųjų. Nors T.Meko šeimoje farmacininkų nebuvo, medicinos tradicija jam nebuvo svetima – tarp artimųjų buvo medikų.
T.Mekas ne tik vadovauja muziejui, bet ir tyrinėja farmacijos istoriją, ieškodamas pasakojimų, kurie atskleidžia, kaip per šimtmečius keitėsi vaistai, gydymo būdai ir žmonių santykis su sveikata. Apie netikėtus pasirinkimus, farmacijos pasaulio platumą ir mokslu sunkiai paaiškinamus dalykus – pokalbis su T.Meku.
Mokslas yra abejonė
– Ar farmacijos istorikas gali bendrais bruožais apžvelgti mūsų, kaip žmonijos, evoliuciją? Kaip ji atrodo žvelgiant pro vaistinės langą?
– Galima, be jokios abejonės. Tai yra seniausia profesija.
– Pagalvojau apie kitą seniausią profesiją.
– Pasakysiu kontraargumentą. Kai Adomas ir Ieva buvo išvyti iš rojaus, jie pradėjo šalti, sirgti ir alkti. Jiems reikėjo maisto, vaistų ir drabužių.
Adomas, net jei būtų buvęs didžiausias paleistuvis pasaulio istorijoje, turėjo tik vieną Ievą – į viešnamį nueiti negalėjo. Tad legenda apie seniausią profesiją yra sukurta tam tikros verslo srities ir, mano nuomone, visiškai neteisinga.
– Tad grįžkime prie žmonijos evoliucijos, matomos pro vaistinės langą.
– Nuo pasaulio sukūrimo pradžios reikėjo vaistų. Net gyvūnai jų ieško. Ir žmonės. Kai buvome rinkėjai, bandėme įvairiausius augalus. Atsitiktinai pastebėdavome, kad vieni veikia, kiti yra nuodingi.
Vėliau, atsiradus medžiotojams, pradėti naudoti gyvūninės kilmės dalykai. Visas pasaulio vystymasis, kiekvienas vaistas – tai tūkstančiai žuvusių žmonių ir tūkstančiai šventųjų, kurie tą vaistą žmonėms pateikė. Stebuklingo vaisto nėra, o vaistų yra daug.
– Kaip seniau gydėsi žmonės? Tarkime, mūsų senelių karta.
– Visi norėjo pasveikti ir ieškojo, kas galėtų padėti. Vėlgi buvo tam tikros pakopos: žolininkas, paskui žiniuonis. Šeimoje dažniausiai moteris rinkdavo vaistinguosius augalus, juos džiovindavo. Pirmoji pagalba būdavo šeimoje, aukštesnis lygis – žolininkai, o aukščiausias – žiniuoniai.
– Gal galite papasakoti apie kokį nors gydymo būdą ar priemonę?
– Nesakysiu. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas būdas susijęs su tam tikra liga. Ja kažkas serga ir turi didžiulių vilčių pasveikti.
Kai 1987 metais papasakojau vieną tikrai įdomią istoriją apie nepagydomos ligos gydymą egzotiškais būdais, dar dabar turime laiškų iš visos buvusios Sovietų Sąjungos kalėjimų – prašymų padėti, net grasinimų. Tu suteiki žmogui viltį negalėdamas padėti. Medicinoje juokų mažai. Visą laiką reikia kalbėti labai atsargiai.
Galima sakyti, kad tai įsitikinimo galia. Bet man labai patiko vienos studentės pasakojimas.
– O koks jūsų požiūris į rožės užkalbėjimą? Teta yra pasakojusi, kad močiutė pasveiko būtent po šios ligos užkalbėjimo, o iki tol skirti vaistai nepadėjo. Tuo tarpu medikai tokius dalykus dažnai neigia ir vadina nesąmone.
– Kiek medikų sako, kad tai nesąmonė?
– Nežinau, nes klausiau tik kelių.
– Tai va. Kol žmogus nėra su tuo susidūręs, taip ir yra. Tačiau rinkdamas etnofarmacinę medžiagą tikrai esu sutikęs daug žmonių, kurie po rožės užkalbėjimo pasveiko.
Galima sakyti, kad tai įsitikinimo galia. Bet man labai patiko vienos studentės pasakojimas.
Mama ją nuvedė pas užkalbėtoją, o ji visiškai netikėjo, net šlykštėjosi, jautė stiprią atmetimo reakciją. Ir vis dėlto pasveiko nepriklausomai nuo savo įsitikinimų. Ji sakė, kad jai pačiai nesuvokiama: galvojo, kad nesąmonė, o po to viskas pasikeitė. Mes ne viską žinome.
– Ir mokslas ne į viską gali atsakyti? Kaip ir mūsų protas ne viską gali paaiškinti?
– Viską gali paaiškinti Jis.
– Kūrėjas?
– Tiktai. O visa kita... Turbūt vienas baisiausių dalykų per pandemiją buvo tai, kad dalis šaukė: „Tikėkite mokslu.“ Mokslo esmė yra abejonė. Jei nebūtų abejonių, iki šiol manytume, kad Saulė sukasi aplink Žemę, o Žemė yra plokščia.
Bet kuriame dalyke visada yra abejonės. Labai paprastas pavyzdys: prieš keturiasdešimt metų mokslas buvo įrodęs, kad margarinas yra sveikiau už sviestą. Prieš kelerius metus buvo aiškinama, kad kiaušiniai – baisus nuodas. Jei tiesiog tikėtume mokslu, taip ir galvotume. Tačiau mokslas nėra tikėjimas. Tikėjimas yra religija. O mokslas – abejonė.
– Kartą norėjau kalbinti užkalbėtoją, bet kilo abejonė: ar galime skleisti tokius dalykus, kurie neįrodyti mokslu. Be to, nėra taip lengva ir rasti užkalbėtoją.
– Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas yra išleidęs užkalbėjimų rinkinį. Didžiulė, stora knyga, įtraukta per 800 užkalbėjimų. Tik tiek, kad užkalbėjimų išmokti iš knygos negalima.
Žinias turi perduoti mokytojas, tai – kaip Tibeto medicinoje. Jei turėtumėt močiutę ir ji tą galią gyvai perduotų – jūs ją turėtumėte. O jei šimtą kartų perskaitysi – nieko nebus. Taip žmonės sako. Kiek esu susidūręs su žmonėmis – jie kalba taip.
Pagal vaistinių skaičių pirmaujame Europoje
– Kita įdomi tema – vaistinės. Ar jums pačiam teko jose dirbti?
– Ir studijų metais per praktiką, ir vėliau. Ilgus metus muziejuje turėjome homeopatinę vaistinę, kurioje trūko žmonių, tad irgi teko padirbėti. O kuo mažesnė vaistinė – tuo daugiau laiko pasikalbėti su žmogumi. Man tokie pokalbiai, psichologinė pagalba yra ne mažesnė vertybė nei pats vaistas. Šitą tikrai teko patirti.
– Netinklinės vaistinės šiandien atrodo kaip tikras vintažas.
– Yra tokių, kurios puikiai susitvarko, bet jų – labai mažai.
– Tokia rinka?
– O kas yra rinka? Drakonas, kurį kažkas valdo. Paprasčiausiai šiandien yra labai daug biurokratinių dalykų. Tinklas turi savo teisininkus, advokatus, buhalterius, kurie gali greičiau prisitaikyti prie kintančių ir agresyvių sąlygų.
Mano galva, didžioji dalis tos biurokratijos yra visiškai nereikalinga. O kai visa tai užgriūva pavienius žmones – jiems atlaikyti tokį spaudimą kur kas sunkiau.
– Tinklui išgyventi lengviau nei nepriklausomoms vaistinėms.
– Be jokios abejonės. Globalizacija vyksta visur: ir elektronikoje, ir automobilių pramonėje, ir juo labiau farmacijoje.
– Neseniai viename nedideliame prekybos centre atkreipiau dėmesį: trys vaistinės veikia beveik viena šalia kitos.
– Tai tikrai iškreipti dalykai. Palyginkime: tarpukario Lietuvoje buvo apie 300 vaistinių, sovietinėje – per 500, o dabar jų turime tarp tūkstančio ir pusantro tūkstančio. Tikrai per daug. Žmonių skaičius šalyje mažėja, o mes pagal vaistinių skaičių dešimčiai tūkstančių gyventojų Europos Sąjungoje praktiškai pirmaujame.
– Kodėl taip yra?
– Nežinau. Bet tai tikrai nėra gerai.
– Kiekviena vaistinė, kad išsilaikytų, privalo parduoti.
– Pradėkime nuo to, kad vaistinė visų pirma turi padėti žmogui. Kai vaistinių tiek daug, jos pasidaro labai smulkios. Ateini reikiamo retesnio vaisto, o tau sako: „Bus rytoj“. Bet ką daryti, jei vaisto reikia šiandien ir tuojau pat?
Jei vaistinės būtų stambesnės, jos galėtų sukaupti didesnes atsargas. Aišku, logistika šias problemas dabar išsprendžia gana greitai, bet to efekto „čia ir dabar“ vis tiek nepavyksta išgauti. Tad vaistinių susmulkėjimas pacientui tik kenkia.
Suraskite man bent vieną vaistą, kuris atpigo.
Kai kūrėsi ši sistema, viskas buvo vadinama konkurencija ir žadama, kad dėl jos vaistai atpigs. Suraskite man bent vieną vaistą, kuris atpigo.
Arba nuvažiuokite į Suvalkus, užeikite į bet kurią vaistinę – pažiūrėkite, kiek iš atėjusių žmonių kalba lenkiškai, o kiek lietuviškai? Lenkijoje visai kita kainodara, ir ten apsilankius tikrai nustebina.
Namų vaistinėlėse – daugybė vaistų
– Viešojoje erdvėje ne kartą buvo iškilę klausimų dėl to, kad trūksta vieno ar kito vaisto. Jūsų nuomone, kas yra didesnė problema: vaistų trūkumas ar jų perteklius?
– Kas yra perteklius ir kas yra trūkumas? Jeigu žmogui vaistas būtinas išgyvenimui – jis privalo būti. O perteklius? Tai susiję su reklama ir nuolaidomis, kurios priverčia žmones pirkti. Veikiama panašiai kaip telefoniniai sukčiai...
Tada žmonės prisiperka gerokai per daug vaistų. Universiteto studentai kartą tyrinėjo, ką vyresnio amžiaus žmonės turi savo namų vaistinėlėse. Paaiškėjo, kad ten guli kalnai vaistų už šimtus eurų, nors pats žmogus gyvena gana kukliai.
Didžioji dalis pakuočių net nepradėtos, o galiojimo terminas jau pasibaigęs. Kai paklausi, kodėl pirko, atsako: „Buvo akcija, pigu, nusipirkau – gal pravers“.
Žmonės prisiperka visiškai nereikalingų dalykų. Antra, yra įvairių papildų platintojai, kurie daro didžiulį spaudimą žadėdami, kad sugrįš jaunystė ir viskas bus labai gerai. Dėl to žmonės pasiryžę mokėti didžiulius pinigus.
– Bet mes iš tiesų esame ta karta, kuri vartoja daug papildų.
– Palyginti su amerikiečiais – ne tiek ir daug. Bet dar sovietinėje Lietuvoje buvome tie, kurių vienam gyventojui tekdavo daugiausiai vaistų. Kažkas, matyt, užkoduota mūsų genuose. Kai vaistai būdavo deficitas, žmonės važiuodavo į kitas respublikas pirkti tų medikamentų, kurie ten buvo laisvai prieinami.
Noras vartoti pas mus išlikęs. Vietoje to, kad pats kažką su savimi darytum, keistum gyvenimo būdą – nusiperki tabletę, išgeri ir tikiesi, kad viskas susitvarkys. Ne, nesusitvarkys. Mes labai tikimės stebuklo, bet per mažai įdedame darbo patys į save.
– Šiandien labai populiari tema – ilgaamžiškumas. Jūs pats, kaip farmacininkas, ar ką nors darote dėl savo ilgaamžiškumo?
– Kaip farmacininkas aš turiu puikų pavyzdį – profesorių Antaną Gendrolį. Jis atšventė šimto metų jubiliejų, yra neįtikėtinai šviesaus proto, likus trims mėnesiams iki šimtmečio parašė knygą, iki šiol savo sodyboje dirba fizinį darbą. Tai pavyzdys.
Ilgaamžiškumas yra gyvenimo būdas, genetika, aplinkos sąlygos – viskas susideda. Ir niekada negali žinoti... Jei žmogus žinotų, kada mirs, bent karstą iš anksto nusipirktų.
Yra toks juokas. Eina Dievas ir pamato sėdintį žmogų, o jo laukas – neartas. Dievas klausia: „Kodėl tu nieko nedarai?“
„Žinau, kad rytoj mirsiu, tai kam man vargti ir dirbti?“
Dievas supyko ir uždraudė žmonėms žinoti savo mirties valandą. Tad geriau to ir nežinoti.
Sakyti „nesąmonė“ yra nesąmonė
– Kokių įdomių, galbūt mūsų dabartiniam žmogui visiškai nepažįstamų ar svetimų dalykų saugoma muziejuje?
– Tai, kas pažinta ir nepažinta, labai greitai keičiasi. Šiandien matome daug situacijų, kai patys naujausi vaistai nebegali padėti – pavyzdžiui, antibiotikų krizė ir panašiai. Tada vėl pasineriama į paieškas tradicinėje, liaudies medicinoje. Puikus pavyzdys yra Kinija, kur investuojami milžiniški pinigai tam, kad tradicinės kinų medicinos metodai būtų pagrįsti mokslo įrodymais. Tai susisiekiantys indai.
Tai amžinas judėjimas, ir būtų labai drąsu kategoriškai sakyti, kas čia teisus, o kas ne.
Jei mes kalbėtumėmės XIX amžiaus pabaigoje, visuotinis įsitikinimas būtų buvęs toks: tuojau pat farmacijos pramonė išgydys visas ligas, visi bus sveiki, o vaistažolės tėra praeities atgyvena, iš kurios nieko gero. O dabar vaistingųjų augalų naudojimas yra tikrai didesnis nei XX amžiaus pradžioje. Žmonės vėl sugrįžta prie natūralių dalykų. Tai amžinas judėjimas, ir būtų labai drąsu kategoriškai sakyti, kas čia teisus, o kas ne.
– Ar mūsų Lietuvos gamta yra dėkinga, kalbant apie gydomąsias augalų savybes?
– Šimtu procentų, nes pas mus dar daug kas auga natūraliai. Aišku, tų augviečių mažėja. Prieš keletą metų pas mus lankėsi tradicinės Kinijos medicinos profesorius. Jis pabrėžė, kad kokybiškas vaistas turi būti išaugęs natūralioje aplinkoje. Ir dar labai svarbu – kur tiksliai.
Čia prasideda gilioji filosofija: pavėsyje augalas augo ar ne, šiaurinėje pusėje ar pietinėje, ant kalno ar pakalnėje. Visokie niuansai.
Tai tūkstantmečių senumo tradicijos, ir, norint jas paneigti, reikia atlikti rimtus tyrimus. Pasakyti, kad tai šimtu procentų veikia yra lygiai taip pat kvaila, kaip ir pasakyti, kad tai visiškai neveikia. Mokslas privalo pateikti įrodymus. Be įrodymų sakyti „nesąmonė“ yra tiesiog nesąmonė.
Viešumoje dažnai manipuliuojama, kad tam tikri metodai tėra atgyvenos. Bet ar jūs turite statistiškai pagrįstą atsakymą, kad tai neveikia? Jei ne, vadinasi, tiesiog nusišnekate.
– Mes visi žinome čiobrelius, kraujažoles, dar keletą populiarių augalų.
– Gyslotį žinome, liepžiedžių arbatą. Šie dalykai eina iš kartos į kartą. Šiltas pienas su medumi peršalus, kmynų arbata, kai vaikui pučia pilvą – tai kertiniai natūralūs dalykai.
Kiekvienais metais, kai ateina nauja studentų karta, aš jų paklausiu, ką jie žino iš liaudies medicinos. Iš pradžių sako, kad beveik nieko. Tačiau kai pradedi klausinėti detaliau, paaiškėja, kad kiekvienas žino po dvidešimt ar trisdešimt dalykų. Šios žinios yra nemirtingos. Dabar situacija rami, tačiau jei kiltų krizė, mums tikrai tektų grįžti prie vaistinių augalų.
– Turite omenyje, jei šalyje pritrūktų vaistų?
– Paprastas dalykas: visi labai pasitikėjome Vokietijos farmacijos pramone, bet kai prasidėjo pandemija, vaistų ėmė trūkti patiems vokiečiams. Kyla natūralus klausimas – ką gamintojams aprūpinti pirmiausia: savus ar kitas šalis?
Karo atveju, jei farmacijos pramonės įmonės taptų taikiniais, kas būtų toliau? O vaistingieji augalai visada yra tas rezervas, kurį turime ir kurį pažįstame. Farmacijos studijos suteikia šias žinias – tai mokslas ir apie vaistingąsias medžiagas, kurių didžioji dalis augalai. Vaistininkai Lietuvoje šiuo klausimu yra tikrai labai gerai paruošti ir, ištikus krizei, puikiausiai galėtų padėti žmonėms.
Ne gyvatė, o žaltys
– Jūs pats šiame darbe dar atrandate tai, kas įdomu?
– Visada. Negali liautis stebėtis. Į muziejų ateina žmonės, atneša įvairiausių daiktų, dalijasi pasakojimais. Prieš dvidešimt metų galvojome, kad surinksime ekspoziciją ir viskas, bus tuščias etapas. Nieko panašaus!
Praktiškai kas antrą dieną sulaukiame skambučio – žmonės griauna namus, tvarko palėpes, randa įvairiausių dalykų ir kviečia atvažiuoti pažiūrėti. Kartais aptinkame tokių radinių, kad tiesiog žandikaulis atvėpsta.
Pavyzdžiui, Latvijos medicinos istorijos muziejuje mačiau tarpukario Latvijos rentgeno aparatą, skirtą stomatologijos kabinetams. Baltai pavydėjau kolegoms, nes jie turi tokį eksponatą. Ir staiga man paskambina iš Panemunės, sako, kad rūsyje stovi tarpukariu naudotas stomatologinis rentgeno aparatas, priklausęs skambinusiojo močiutei.
Nuvažiavome. Paaiškėjo, kad tai fantastiškas vokiečių gamybos aparatas, kaip naujas. Niekuo mes, pasirodo, nebuvome prastesni už latvius: kaip Rygoje, taip ir Kaune veikė tokia pažangi aparatūra.
Jeigu žmonės skaitys šį mūsų pokalbį, noriu paprašyti: jei ką nors įdomaus randate, paskambinkite. Mes važiuojame ir žiūrime.
Dabar jau ir sovietmetis tapo įdomus. Vaistinių papuošimai, kiti to laikotarpio atributai, kuriuos pavyksta atrasti – jauniems žmonėms tai jau yra egzotika, istorija. Jei visa tai iškeliaus į šiukšlyną, niekas niekada taip ir nepamatys.
– Ar muziejus gausiai lankomas?
– Taip. Ateina moksleiviai, čia vyksta ir profesinis orientavimas. Lankosi studentai, nes muziejuje vyksta realus studijų procesas: LSMU studentams čia dėstoma farmacijos istorija, medicinos istorija.
Sulaukiame ir daug užsieniečių. „TripAdvisor“ platformoje mes visą laiką esame viršuje, nes tai – nestandartinė vieta.
Labai daug muziejų šiandien užsikrėtė ekranų manija. Pas mus jokių ekranų nėra, pas mus – gyvi, tikri daiktai. Technologinės naujovės greitai pasensta ir žmonėms nusibosta, o čia – tikra egzotika, viskas taip sena, kad net keista.
Šimtu procentų pasiteisino mano mokytojo, muziejaus įkūrėjo docento Alfonso Kaikario mintis, kad vaistinė turi atrodyti tiksliai taip, kaip atrodė prieš šimtą metų. Ir kuo toliau, tuo žmonėms tai įdomiau.
– O kodėl vaistinės simbolis yra gyvatė?
– Tai nėra gyvatė. Tai – Asklepijaus žaltys. Gydytojų simbolis yra žaltys, apsivyniojęs apie lazdą, vaistininkų – apie taurę.
O kaip atsirado ta taurė? Asklepijaus dukra Higėja tėvo žaltį laikas nuo laiko maitindavo iš rankoje laikomo dubenėlio. Tas dubenėlis ilgainiui transformavosi į taurę. Visi klaidingai įsivaizduoja, kad čia nuodinga gyvatė, kuri spjauna nuodus į taurę. Gyvatės nuodus gydymui pradėta naudoti tik XX amžiaus pirmoje pusėje, o šiam simboliui – tūkstančiai metų.
– Tai irgi be galo įdomi tema: kas iš gyvūnijos pasaulio dar naudojama liaudies medicinoje?
– Masė dalykų. Lietuvoje tam buvo naudojamos dešimtys gyvūnų rūšių. Vien iš karvės liaudies medicinoje pritaikoma keliasdešimt skirtingų elementų. Pažiūrėkite vien į pieno produktus: pienas, rūgpienis, pasukos, sviestas – kiek daug visko gydymui. Taip pat naudotos kepenys, akys, plaučiai, kanopos. Iš roplių ir varliagyvių – rupūžės, varlės, žalčiai. Lydekos žandikauliai, šerno iltys...
Viskas skamba egzotiškai, bet įdomiausia, kad didžioji dalis šių priemonių buvo naudojama ir oficialiojoje vaistininkystėje. XVI–XVII amžiaus farmakopėjose šie dalykai yra aprašyti kaip oficialūs vaistai. Klausimas: ar jie iš tradicinės medicinos atėjo į vaistines, ar iš vaistinių persikėlė į liaudies mediciną? To mes jau nesužinosime, bet tai neabejotinai yra susisiekiantys indai.
– Labai įdomu.
– Dėl to čia ir esu jau beveik 40 metų. Jei būtų neįdomu – seniai būčiau išėjęs.
