Sekite 15min Google
Tačiau sportas Lietuvoje neapsiriboja vien bėgimu: dviračiai, padelis ar intensyvios treniruotės sporto klubuose daugeliui jau tapo įprasta gyvenimo dalimi. Ir kuo daugiau sportuojame, tuo dažniau tenka susidurti su klausimu – kada lėtesnis pulsas, širdies „permušimai“ bei kiti neįprasti pojūčiai yra tiesiog organizmo prisitaikymas prie intensyvesnio krūvio, o kada jie jau gali signalizuoti rimtesnes sveikatos problemas? Apie tai pasikalbėjome su gydytoja kardiologe Jūrate Diržiene – medikė papasakojo apie reguliariai sportuojančio žmogaus širdį ir pastarosios siunčiamus signalus, kuriuos būtina laiku pastebėti bei neignoruoti.
Požymiai gali būti apgaulingi
Anot J. Diržienės, nors reguliariai sportuojančio žmogaus širdis iš tiesų gali būti kitokia nei nesportuojančio ir tai nebūtinai reiškia ligą, svarbu žinoti, kur baigiasi normali organizmo adaptacija ir prasideda signalai, kurių ignoruoti nereikėtų. Bet prieš tai, jos teigimu, verta išsiaiškinti sporto įtaką sveikatai.
Terminas „sportininko širdis“, pasak gydytojos kardiologės, gali skambėti grėsmingai, tačiau iš tiesų taip apibūdinama normali širdies reakcija į ilgalaikį ir intensyvų fizinį krūvį. Treniruojantis ji palaipsniui prisitaiko prie didesnio darbo. Širdies kameros gali padidėti, o kai kuriais atvejais pastorėja raumens sienelės. Tada ji vienu susitraukimu gali išstumti daugiau kraujo ir efektyviau aprūpinti organizmą deguonimi.
Kitas dažnas pokytis, anot medikės, yra lėtesnis pulsas ramybės metu. Sportuojančiam žmogui 40–60 dūžių per minutę gali būti visiškai normalu. Tuo metu kai kurių gerai treniruotų žmonių pulsas būna ir dar mažesnis.
„Todėl sportininko širdis yra fiziologinis, bet ne patologinis jos prisitaikymas prie ilgalaikio fizinio krūvio. Tai nėra liga, o normali organizmo reakcija į reguliarų ir intensyvų sportą. Net ir atlikdami širdies elektrinio aktyvumo tyrimą, aktyviau sportuojantys gali pamatyti pokyčių, kurie nesportuojančiam žmogui, tikėtina, pasirodytų įtartini. Pavyzdžiui, gali būti matomi širdies raumens sustorėjimo požymiai. Jie sveikam, dažniau sportuojančiam žmogui yra visiškai normali organizmo adaptacija. Tačiau vien puiki fizinė forma dar nėra garantija, kad su širdimi – viskas gerai“, – aiškina J. Diržienė.
Ekspertės teigimu, aktyviai sportuojančiam žmogui gali būti lengva manyti, kad širdis sveika vien todėl, jog jis be didesnių sunkumų nubėga dešimtis kilometrų, įveikia intensyvią treniruotę ar greitai atsigauna po fizinio krūvio. Vis dėlto kardiologė pabrėžia: gera savijauta sportuojant yra svarbus, bet ne vienintelis širdies sveikatos kriterijus.
„Dalis ritmo sutrikimų gali pasirodyti būtent ilsintis – vakare, atsigulus ar net miegant. Tačiau dieną, kai žmogus juda, dirba ir yra užsiėmęs, trumpas nereguliarus plakimas dažnai lieka nepastebėtas. O vakare, nurimus aplinkai, jis tampa gerokai labiau juntamas“, – sako gydytoja.
Pataria šių signalų neignoruoti
Įtakos minėtiems širdies veiklos pokyčiams, anot medikės, turi ir autonominės nervų sistemos veikla. Patirdamas intensyvesnį fizinį krūvį, organizmas tarsi „įjungia“ aktyvesnį režimą, o ilsintis ir ypač – miegant, stiprėja priešinga – ramybės – nervų sistemos įtaka.
Todėl, gydytojos kardiologės teigimu, kai kuriems gerai treniruotiems žmonėms būtent tokiomis sąlygomis gali pasireikšti tam tikri širdies ritmo sutrikimai, pavyzdžiui, prieširdžių virpėjimas.
„Dėl to, patiriant didesnį fizinį krūvį, viskas gali atrodyti gerai. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad širdis – sveika. Simptomai, atsirandantys ramybės būsenoje, vakare ar naktį – plakimų pojūtis, sustojimai, netolygus ritmas – yra labai svarbūs ir privalo būti atidžiau ištirti kardiologo“, – pažymi J. Diržienė.
Tai ypač aktualu vyresniems aktyviai sportuojantiems žmonėms. Po 35–40 metų širdies ir kraujagyslių sistemai įtakos ima turėti ir veiksniai, kurie jaunystėje gali būti mažiau reikšmingi – kraujospūdis, cholesterolio pokyčiai, ankstyvi kraujagyslių pakitimai.
Be to, dešimtmečius trunkantis intensyvus ištvermės sportas, pavyzdžiui, ilgi bėgimai ar važinėjimas dviračiu, neretai siejamas su didesne prieširdžių virpėjimo rizika. Pavyzdžiui, tyrimų apžvalgose sportuojantiems žmonėms nustatoma maždaug 2–2,5 karto didesnė šio ritmo sutrikimo tikimybė nei nesportuojantiems.
„Nors vienas kitas širdies „permušimas“ nėra pavojingas, kai kurių simptomų nevertėtų priskirti nuovargiui ar intensyvesnei treniruotei. Labai svarbu atkreipti dėmesį į skausmą, spaudimą ar deginimą krūtinėje, atsirandančius patiriant didesnį fizinį krūvį. O jei tokie nemalonūs pojūčiai plinta į kairę ranką, kaklą ar žandikaulį, jų tikrai nevalia ignoruoti. Ne mažiau svarbūs signalai – galvos svaigimas ar alpimas treniruotėse arba iškart po jų. Tai labai dažnai siejama su struktūrinėmis širdies ligomis ir ritmo sutrikimais“, – akcentuoja gydytoja.
„Taip pat, – tęsia ji, – negalima ignoruoti neproporcingo dusulio ar staiga prasidedančio ir staiga pasibaigiančio stipraus širdies plakimo. Į gydytoją verta kreiptis ir tada, kai simptomai nėra dažni. Pasikartojantys permušimai ar netolygus ritmas ramybėje, ypač kartu su silpnumu ar dusuliu, yra rimta priežastis išsitirti. Tyrimus patarčiau pasidaryti ir tuomet, jei per kelias savaites ar mėnesius, išlaikant įprastą treniruočių režimą, fizinis pajėgumas ima nepaaiškinamai blogėti, nes tai nebūtinai reiškia pervargimą. Neturėtų būti ignoruojami ir kojų ar čiurnų tinimas, neįprastai greitas svorio augimas.“
Atsakė, kaip elgtis
Nors širdį išsitirti būtina, J. Diržienė pastebi – žmogus gali realiai jausti simptomus, kreiptis į gydytoją, atlikti elektrokardiogramą ir išgirsti, kad tyrimo rezultatas yra normalus.
„Tačiau tai nereiškia, kad problema buvo išgalvota ar išnyko savaime. Nemaža dalis sportuojančių žmonių, besikreipiančių su realiais simptomais, gauna išvadą, kad jų širdis yra sveika. Standartinis tyrimas simptomų gali ir neužfiksuoti. Įprasta EKG fiksuoja širdies elektrinį aktyvumą labai trumpą laiką – maždaug 10 sekundžių. Kitaip tariant, tai labiau primena trumpą momentinę širdies darbo nuotrauką. O jei ritmo sutrikimas tuo metu neįvyksta, tyrimas gali jo ir neparodyti“, – teigia J. Diržienė.
Žmogui, kuriam simptomai pasireiškia kartą per savaitę ar dar rečiau, gali nepakakti ir 24–48 valandų Holterio stebėjimo. Tokiais atvejais, pasak kardiologės, prasminga būtų pasitelkti nuolatinę EKG stebėseną. Širdies ritmo sutrikimus fiksuojantys medicininiai monitoravimo įrenginiai pacientui ir gydytojui suteikia patikimos informacijos apie nukrypimus nuo normos.
Tai ypač svarbu vertinant faktą, kad aktyvus gyvenimo būdas neabejotinai yra vienas svarbiausių geros sveikatos veiksnių. Nacionalinės sporto agentūros užsakymu pernai atlikto „Baltijos tyrimų“ tyrimo duomenimis, maždaug ketvirtadalis 15–74 metų Lietuvos gyventojų sportuoja 3–5 kartus per savaitę, dar 22 proc. fizine veikla užsiima 1–2 kartus per savaitę.
„Augant sportuojančių žmonių skaičiui, svarbu didinti ir jų supratimą apie organizmo siunčiamus signalus. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie po 35–40 metų pradeda ruoštis pirmam maratonui, triatlonui ar po ilgesnės pertraukos smarkiai didina treniruočių krūvį. Tokiais atvejais rekomenduočiau ne tik įvertinti fizinį pasirengimą, bet ir pasitikrinti pagrindinius širdies bei kraujagyslių ligų rizikos veiksnius“, – pabrėžia medikė.
Ji priduria – jei artimi giminaičiai jauname ar vidutiniame amžiuje patyrė nepaaiškinamą staigią mirtį, sirgo kardiomiopatijomis ar turėjo sunkių ritmo sutrikimų, širdies patikros atidėlioti nereikėtų. Taip pat verta stebėti, kas vyksta ne tik bėgant ar keliant svorius, bet ir po treniruotės, vakare bei naktį.
„Geros fizinės formos žmonės, ypač perkopę 40 metų, dažnai klaidingai mano, kad sportas juos visiškai apsaugo. Visgi reguliariai būtina tikrintis ne tik širdies ritmą, bet ir kraujospūdį, lipidų profilį bei gliukozės rodiklius. Taip pat labai svarbu po intensyvios treniruotės atvėsti palaipsniui, nes staigus sustojimas gali išprovokuoti ritmo sutrikimus. Jei sveikatos duomenų stebėjimui naudojate išmaniuosius įrenginius, verčiau pasitelkti mediciniškai sertifikuotus gaminius. Jie fiksuoja kliniškai patikimus duomenis, kurie gali praversti ir jūsų gydytojui nustatant diagnozę ar priimant sprendimus dėl tolimesnio gydymo. O įprastus išmaniuosius laikrodžius vertinkite tik kaip tiesiog papildomas savo gyvensenos ir aktyvumo sekimo priemones“, – pataria J. Diržienė.
